Aš jau kuris laikas kabinėjuosi prie lietuviško viešojo transporto ir miestų. Jau rašiau, kaip turi atrodyti daugiabučių rajonai, traukinių tvarkaraščiai, persėdimams pritaikyti mazgai, kaip apskritai spręsti daugelį transporto problemų. Tačiau Lietuvą nuo vakarų skiria ne tik milijonus eurų kainuojančių tramvajų ar priemiestinių traukinių neturėjimas, bet ir elementarus stotelių įrengimas!
Mums pirmiausia reikia ne statyti metro ar tramvajus, o įrengti nors vieną normalią stotelę.
Jeigu įsivaizduojate, kad Lietuvoje esančios autobusų stotelės yra normalios, tai klystate. Tai yra nesąmoningai suprojektuotas ir neįgaliesiems nepritaikytas šlamštas!
Mano žinomis, Lietuvoje iki šiol neatsirado nė viena neįgaliesiems pritaikyta stotelė ir apie jas net negirdėta. Ir jeigu net Lietuvos „bamboje“ – Vilniuje – nemokama net šiuolaikiškų stotelių įrengti, tai man iš tikrųjų baisu pagalvoti, kaip atrodytų daugelio išsvajotasis tramvajus ar metro. Tad atėjo laikas pademonstruoti, kaip turi atrodyti normali stotelė.
Kur slypi problema?
1. Kur slypi problema? Ogi įlipime į transporto priemonę. Štai žemagrindis troleibusas „privažiuoja“ prie stotelės – tarpas yra kone pusė metro, kartais ir daugiau.
Kas iš to žemagrindžio troleibuso, jeigu vis tiek reikia kopti ir kabarotis? Pirmiausia reikia nulipti žemyn ant asfalto, tada į saloną. Sunkiau judantiems žmonėms tai tikrai nemenkas iššūkis, kopimas užima daugiau laiko, transportas priverstas daugiau laiko gaišti stovėdamas.
2. Dažnai važiuojamojoje dalyje ties stotele būna susiformavusios provėžos, pilnos vandens. Kartais tiesiog šiaip gatvės nuolydžiai nesąmoningi, ir šalia stotelės yra bala. Todėl kiekvieną kartą, kai šoferis sustoja per įprastinį 20-70 cm atstumą, jaunesni žmonės per tas tyvuliuojančias balas ir sniegus peršoka, o senesni žmonės, neturintys tokių šuolio į tolį gebėjimų, į tuos vandenis ar tešlas netgi priversti įlipti!
3. Apie tokias situacijas nėra ką ir kalbėti:
Vairuotojai absoliučiai nesistengia sustoti bent jau padoriu atstumu. Jeigu ir sustotų – vis tiek liktų tarpas. O privažiuoti arti negali, nes tada transporto priemonės apačia brūžintųsi į šaligatvį. Tai ar mums ir visoms bobutėms su vežimėliais lemta visą likusį gyvenimą šokuoti tarp stotelės ir autobuso?
Sprendimas seniai išrastas
4. Mums tereikia pasižiūrėti Vakarų Europą. Jeigu norime užtikrinti bebarjerę aplinką, kad žmogui nereikėtų laipioti nei trijų, nei vieno laiptelio, reikia, kad tarpas tarp transporto priemonės salono ir stotelės būtų minimalus. Tą leidžia padaryti specialus bortelis. Jo apačia išgaubta, todėl autobusas gali privažiuoti prie pat krašto:
5. Tai vadinamasis Kaselio bortelis (Kasseler Bordstein), naudojamas daugybėje normalių šalių, įskaitant Lenkiją. Autobuso/troleibuso padanga „pasigauna“ išgaubtumą ir autobusas gali saugiai stabdyti/įsibėgėti palei pat kraštą, be jokio pavojaus užvažiuoti ant šaligatvio ar ką nors sugadinti. Naujausias šio bortelio variantas atrodo taip:
Atkreipkite dėmesį, kad stotelės aukštis yra didesnis, nei įprasto šaligatvio. Yra įvairių stotelėms skirtų bortelių variantų, kurių aukščiai siekia 16 ar 18 cm, tačiau naujausias variantas – 22 cm. Taigi, keleivių įlipimas į autobusą tampa maksimaliai patogus, praktiškai viename lygyje. 4 nuotraukoje matote, kad autobusas dar yra šiek tiek aukščiau – spėju, kad Braunšveige sudėti senesnio dizaino 18 cm aukščio borteliai.
6. Vokietijoje sirtinguose miestuose situacija su stotelėmis skiriasi. Vienur beveik visose stotelėse sudėti specialūs borteliai, kitur jų išvis nėra, arba yra tik naujausiose stotelėse. Štai senesniojo tipo bortas Bamberge:
7. O štai šviežiai įrengta stotelė Fiurte su naujojo tipo bordiūru:
Rekonstrukcija
Dabar parodysiu vieną įdomų dalyką – kaip vyksta stotelės rekonstrukcija. Kai gyvenau Braunšveige, kaip tyčia pradėjo rekonstruoti mano kasdien naudojamą stotelę, kadangi ji buvo toliau nuo centro ir turėjo tik paprastus šaligatvio bortelius. Vis dėlto centrinėje dalyje ir pagrindinėse gatvėse visos stotelės yra su specialiaisiais bordiūrais.
8. Tiesa, pačios stotelės nerodysiu. Parodysiu laikinąją stotelę, įrengtą už keliasdešimties metrų esančioje parkavimo kišenėje. Kadangi perėją teko laikinai perkelti, darbininkai padarė nuovažą laikinajai perėjai!
9. Negana to, darbininkai laikinojoje stotelėje išbetonavo ir laikiną paaukštinimą, kad į autobusą be kliūčių galėtų įvažiuoti neįgalieji ar įlipti sunkiau vaikštantys keleiviai. Taigi, praktiškai jau nuo pačios rekonstrukcijos pradžios užtikrinama bebarjerė aplinka! Dabar jau nesvarbu, ar darbininkai kuisis mėnesį, ar du, ar firma bankrutuos, esmė – prieiga neįgaliesiems laikinosiose stotelėse JAU užtikrinta!
Tobula sankryža, tobulos stotelės, tobulas tvarkaraštis
Desertui pademonstruosiu įdomų pavyzdį iš Fiurto miesto (Bavarija, šalia Niurnbergo). Važiuodamas dviračiu pastebėjau gana šviežiai įrengtą sankryžą su autobusų stotelėmis. Pati sankryža yra šiokioj tokioj priemiestinėj zonoj, aplinkui visai nėra namų – tik laukai, tačiau šią sankryžą pravažiuoja miesto autobusai, o šalia gatvių yra skirtingas miesto dalis jungiantys dviračių takai.
10. Sankryžoje yra dviračių takai ir mygtukai dviratininkams. Ir, aišku, taktiliniai paviršiai, padedantys susiorientuoti akliesiems.
11. Štai kaip atrodo stotelės kišenės pabaiga – tipinis bortelis. Vokiečiai palei bortelį visada deda vieną eilę „akmenų“. Nemanau, kad jie atlieka kokią nors funkciją, išskyrus vaizdo paįvairinimą. Lietuviškose gatvėse tokios įvairovės trūksta.
Žinoma, asfaltas stotelėje yra aukščiau, negu kelias. Nesu įsigilinęs į techninius reglamentus, bet spėju, kad pagrindas po stotele yra kažkaip labiau sutvirtinamas. O ir pati stotelės kišenės danga miestuose dažnai būna ne asfaltas, o akmenys ar betonas. Visa tai tam, kad neatsirastų provėžų, įdubimų ir balų.
12. Čia paprasto bortelio perėjimas į naujojo tipo Kasseler Bordstein:
13. O čia pats Kasseler Bordstein iš arčiau, kaip jau rodžiau:
Suderintas persėdimas
14. Dabar šioje stotelėje parodysiu dar vieną dalyką, kurį vis bandau išreklamuoti lietuviams. Tai taktinis tvarkaraštis, pagal kurį viešasis transportas kursuoja reguliariais intervalais. Aiški tvarkaraščio struktūra ir reguliarumas padeda pritraukti keleivių, jiems lengviau atsiminti tvarkaraštį, derinti savo laiką. Taip pat maršrutai derinami vienas su kitu (t. y. sukuriami reguliariai pasikartojantys persėdimai):
Lietuvoje tvarakarščiuose išvykimo laikai bet kaip išsidraikę, nereguliarūs intervalai, nėra aiškios struktūros, pridėkim dar retą kursavimą ir gauname puikią „puokštę“. Tuo tarpu taktiniame tvarkaraštyje kursavimo retumą atsveria daugybė privalumų: reguliarumas ir suderintų persėdimų galimybės. Apie taktinių tvarkaraščių pritaikymą miestuose parašysiu atskirą straipsnį, o kol kas galite paskaityti apie integruotą taktinį tvarkaraštį traukiniams (nes Lietuvos traukinių tvarkaraščiai irgi nesąmoningi).
Atkreipkite dėmesį ir į dešinėje esančio naktinio autobuso tvarkaraštį. Jis nėra „belenkoks“, kaip Vilniuje, o griežtai pasikartojantis kas valandą. Dažniausiai visi naktiniai maršrutai prasideda ir baigiasi viename taške (pvz., stotyje) ir išvyksta 0:00, 1:00, 2:00, 3:00, 4:00. Taigi, galima persėsti.
15. O dabar pamatysite, kaip beveik viduryje laukų, sankryžoje suderintas persėdimas tarp dviejų autobusų maršrutų. Kairėje esantis autobusas atvažiavo keliomis minutėmis anksčiau ir lūkuriuoja. Dešinėje matote atvažiuojantį kitą autobusą.
16. Išlipančių iš juodo autobuso nebuvo, tai baltasis autobusas nuvažiavo sau. Laisvadienio vakaras, keleivių nedaug. Nepaisant to, tvarkaraščiai VISADA suderinti taip, kad abiejų maršrutų autobusai ir važiuodami į miestą, ir grįždami iš jo susitinka sankryžoje ir gali apsikeisti keleiviais. Tokios persėdimų galimybės darbo dienomis ir šeštadienį piko metu kartojasi kas pusvalandį, o ne piko metu ir sekmadienį – kas valandą.
Susikerta dvi gatvės ir du autobusų maršrutai. Nesvarbu, iš kur į kur jūs važiuosite – galite per kelias minutes persėsti.
Lietuva neturi pasiteisinimo, kodėl neperima jau išrastų dalykų iš Vokietijos ir kitų Europos šalių. Kodėl keleiviai nereikalauja suderintų persėdimų? Kodėl neįgaliųjų organizacijos nereikalauja patogių stotelių? Kodėl aš pirmasis apie tai rašau lietuviškame internete?
Skaitytojau, pasidalyk šiuo įrašu su kitais ir apšviesk juos… Ačiū!
Apie ką traukinių keleiviai net nesvajoja
Kaip turi atrodyti transporto mazgas? Augsburgo pavyzdys
Kaip turėtų atrodyti mūsų blokiniai rajonai
Ar laidai gadina miesto vaizdą?
100 minčių 
Manau, kad Lietuvoje neigalieji nieko neissireikalauja, todel, kad gatviu projektavimo derinime nedalyvauja zmoniu su negalia atstovai. Tiesiog teisine sistema tokia, kad su jais nereikia susiderinti. Deja, pas mus viskas veikia tik tokiu budu, samoningai nei projektuotojai, nei uzsakovai apie tai negalvoja.
Manau, kad pastatu projektavime esame pasistumeje i prieki tik del tos priezasties, kad reikia sprendinius derinti su neigaliuju atstovais.
Ir matyt, kol patys projektuotojai ir uzsakovai neturi bedos isokt i viesaji transporta (abejoju ar apskritai juo vaziuoja), tol jiems neskauda sirdies.
Valstybiniu ar savivaldos lygmeniu tai tikrai niekam nerupi, kad atsirastu kzkokia politika tuo klausimu.
Ir nerupi tai tikrai, tik del to, kad absoliuti dauguma valdanciuju tiesiog vazineja automobiliais – Nepatogumas ju nepasiekia tiesiogiai.
Labai geras pavyzdys, kuriam atsiveria akys yra mamomis tapusios moterys, kurios stumdamos vezima mieste, atranda iki tol nepatirtus dalykus, kad miestas nera pritaikytas zmonems su judejimo negalia.
PatinkaPatinka
Ar tikrai neįgaliųjų atstovai procese nedalyvauja? Užupyje padarytą laiptuotą šaligatvį berods kažkas iš neįgaliųjų patvirtino, bent jau FB kažkas taip rašė. Bet kokiu atveju, situacija nėra gera.
Tiesa, prieš kokius penkerius metus pradėjo atsirasti pirmieji ištisiniai taktiliniai žymėjimai, ypač prie naujų Lidlų. Naujosios Kauno ir Vilkaviškio autobusų stotys turbūt yra vieninteliai Lietuvos susisiekimo objektai su taktiliniais takais. Kai kurių miestų naujesnėse stotelėse tie paviršiai irgi atsiranda, bet borteliai neaišku kada atsiras. O štai Varšuvoje jau mačiau naujus bortus.
Dėl valdininkų ir viešojo transporto, tai čia įdomus aspektas. Turbūt vienintelis meras (ir kartu vienintelis aukštesnio rango miesto valdininkas), besinaudojantis VT, yra Šimašius. Bet kiek suprantu, tai tik retkarčiais, ir vien dėl to, kad arti gyvena. Spėju, daugybė merų apskritai gyvena toli nuo centro, kažkur priemiesčiuose, prabangiuose nuosavuose namuose su nuliu infrastruktūros. Merai, valdininkai ir kiti žmonės, neįsigilinę į viešąjį transportą, turi labai paviršutinišką suvokimą apie VT: jeigu nupirkom naują autobusą, vadinasi, viskas tobula. Tvarkaraščiai, maršrutai, stotelės, informacijos pateikimas yra „tamsioji mėnulio pusė“, kurią mato tik kelios dešimtys transporto entuziastų.
Ačiū už apsilankymą ir komentarą.
PatinkaPatinka