Kaip turėtų atrodyti mūsų blokiniai rajonai

Gyvenam mes tarybinėse dėžutėse ir neįsivaizduojam kitokio gyvenimo – tik su kieme atidarytais prasmirdusiais konteineriais, išvažinėta žole, išbyrėjusiais šaligatviais ir automobilių pergrūstais kiemais, kad net gaisrinė negali privažiuoti. Iš tikrųjų, jeigu būtų pakankamai valios ir suvokimo, net ir baisiausius tarybinius kvartalus būtų galima paversti jaukiais rajonais. Pademonstruosiu konkrečiais pavyzdžiais.

Gyvenant Vokietijoje iš pradžių net nekilo mintis užsukt į blokinių daugiaaukščių mikrorajoną. Na ką aš ten pamatysiu? Argi bus ten kas stebuklingo? Jau buvau matęs šiek tiek reportažų internete. Bet įdomumo dėlei vieną vakarą nukeliavau dviračiu į kažkokį Šeškinės ar Pašilaičių atitikmenį Braunšveige. Ir likau nustebęs.

Pirmas dalykas, kuris krenta į akis Vokietijoje – visur raudona spalva yra sužymėti gaisriniams automobiliams reikalingi pravažiavimai (Feuerwehrzufahrt): ir ant šaligatvių, ir šalia namų. Dievaži, neprisimenu, kad Lietuvoje būčiau matęs nors vieną su gaisrine sauga susijusį ženklą ne pastato viduje. Teisybės dėlei, vieną ką tik prisiminiau: „susirinkimo vieta vykstant evakuacijai“ šalia vienos gamyklos. Ir viskas!

1. Minėtame daugiabučių mikrorajone Braunšveige daug kur yra tokie atlenkiami stulpeliai ir įspėjamasis užrašas:

Vilniaus ir kitų miestų ugniagesiams neretai tenka spręsti rebusą, kaip gelbėti gyventojus, kilus gaisrui daugiabutyje, kai visas jo kiemas, ypač po darbo, būna grūste prigrūstas automobilių? Kaip įvažiuoti gaisrinei technikai, kuriai reikia apie 5 metrų, kai jame net lengviesiems automobiliams būna sunku prasilenkti?

Naujas Vilniaus planas: nepatrauksi automobilio – ugniagesiai neatsakys už žalą

2. Šalia įvažiavimo į mikrorajono vidų pateikta net gaisrinių privažiavimo schema!

Štai matom protingą požiūrį – aptvarkyti kiemus, aiškiai viską suženklinti, nustatyti griežtas taisykles. Lietuvoje gi kažkokia Afrika – stato, kur nori ir įsivaizduoja, kad skardinio kibiro rakteliai jau privalo garantuoti nemokamą vietą kieme. Graudu:

Po daugiabučio gaisro Žirmūnuose, kai žmonės kaip ugnies fakelai krito pro namo langus, privažiavimo problemą sostinėje bandyta spręsti įrengiant informacinius stendus su kelio ženklais „Stovėti draudžiama“. Deja, tokie pavieniai ženklai prie daugiabučių situaciją keičia ne taip greitai, kaip to norėtųsi ugniagesiams.

Vietoj to, kad būtų vykdomas kompleksinis kiemų sutvarkymas, su aiškiu teritorijos paskirstymu 1) poilsio, 2) automobilių stovėjimo ir 3) evakuacijos/gaisro gesinimo reikmėms, uždedamas skardos gabalas su užrašėliu! O juk yra daugybė nebrangių priemonių: aiškus ženklinimas dažais, stulpeliais, guminiai barjerai automobiliams (liaudiškai – „atmušėjai“) ir t. t.

3. Daug kur gaisrinių pravažiavimai numatyti šaligatviais, arba žolės-trinkelių danga. Paskutinis pavyzdys:

4. Takas iš tramvajaus stotelės.

5. Jeigu yra automobilių stovėjimo vietų lygiagrečiai gatvei, naudojama trinkelių danga.

6. Daugelis namų renovuoti. Dar vienas nustebinęs dalykas (be gaisrinės saugos) – aplinkos sutvarkymo kokybė. Akmens sienelės, supilti kalneliai, gyvatvorės, medžiai.

7. Per jau anksčiau matytą tunelį įvažiavus į mikrorajono vidų. Žaidimų aikštelė su ruoniukais.

8. Kita žaidimų aikštelė. Nėra jokių rėksmingų spalvų. Aplink aikštelę yra savotiškas barjeras – kalvelė su dekoratyvine sienele. Taip atsiskiria kiemo zonos – vaikai žaidžia atokiau nuo langų.

9. Viskas padaryta su protu. Tik įdomu, kodėl po balkonais sudėti didžiuliai akmenys. Ar dėl grožio? O gal kad kokiems laukiniams katinams būtų nepatogu tupėti? 🙂

10. Daug kur įėjimai į laiptines yra iš kiemo pusės, kur net nėra automobilių aikštelės. Ir tinklaraštininkas Varlamovas pabrėžia šitą ypatybę, nes Rusijoje (kaip ir Lietuvoje) dažniausiai išėjęs iš laiptinės gali beveik atsitrenkti į sustatytas mašinas.

11. Dar vienas kiemas.

12. Dar viena aikštelė vaikams!

13. Akivaizdu, kad automobilių aikštelė neprivalo būti prie pat laiptinės. Dar viena svarbi ypatybė, kurianti jaukią aplinką – permatomos laiptinės durys. Taip ir daugiau šviesos patenka į vidų, ir didesnis saugumo jausmas. Na, ir kaipgi Vokietijoj neapsieisi be dviračių aikštelės, gražiai apvestos gyvatvore:

Beje, šaligatvių kampai suapvalinti.

14. Visi dalyvauja kiemo gyvenime 🙂

Šiaip galiu pasakyti, kad atmosfera rajono viduje tiesiog puiki – žalia, ramu, jauku, vaikai žaidžia, važinėja triratukais. Iš dalies tai rajono architektų nuopelnas: suprojektavo kiemą be automobilių. Tačiau daug ką lemia ir aplinkos sutvarkymas.

15. Pėsčiųjų takas kerta vidinę gatvę. Saugumo priemonė, kurios Lietuvoje dar neteko matyti: dviejų juostų gatvė susiaurėja iki vienos juostos.

16. Yra ir garažų, bet jie atrodo labai tvarkingai.

17. Ten, kur automobilių aikštelės baigiasi, tęsiasi dviračių takai. Be abejonės, visur yra nuleisti borteliai. Apskritai, jeigu pasižvalgysite bet kuriame Lietuvos blokiniame rajone, labai mažai kur yra nuleistų bortelių (ties šaligatviais, laiptinėmis). Net jeigu sudedamos naujos trinkelės, šaligatviai Lietuvoje leidžiasi kažkaip sunkiai.

18. Pavažiavus tolėliau. Štai ir nerenovuotas daugiabutis.

19. Takas, retkarčiais prakertantis daugiabutį, jungia keletą uždarų kiemų. Čia aplinkos tvarkymas vyko anksčiau – senesnės ir pilkos trinkelės.

20. Prieš pabaigą – šiek tiek spalvų.

21. Dar.

Lietuvai dar yra ko pasimokyti. Tai ir šiaip tvarka (už kurią, be abejo, gyventojai susimoka), ir mažosios architektūros elementai, ir priešgaisrinė sauga. Juk tarybiniuose mikrorajonuose gyvena virš milijono Lietuvos gyventojų. Jeigu mikrorajonų vidus niekada kompleksiškai neatnaujinamas, reiškia, kad miesto vidinės ląstelės ir toliau liks susidėvėjusios, susenusios iš vidaus. Tas milijonas žmonių ne tik kad gyvens nepatogiai ir pagal praėjusio amžiaus standartus, bet jų gyvybei dar grės nuolatinis pavojus dėl nepakankamos priešgaisrinės saugos.