Didmiesčiai kenčia nuo transporto problemų, pavyzdžiui, spūsčių ar nepakankamo stovėjimo vietų skaičiaus. Kaip išspręsti šį klausimą? Kam suteikti prioritetą – automobiliui ar viešajam transportui?
Įvardysiu dvi tipines susisiekimo problemas ir parodysiu, kodėl sprendimas slypi ne automobiliuose, bet jų alternatyvoje – viešajame transporte ir dviračiuose.
Problema Nr. 1. Spūstys
a. Kuo daugiau kelių – tuo daugiau mašinų
Kaip sprendžiama spūsčių problema? Daugelyje miestų tiesiog nutiesiama naujų kelių, seni irgi išplatinami. Situacija laikinai pasitaiso, kol žmonės neprisiperka dar daugiau automobilių. Platesnės gatvės pritraukia daugiau automobilių, o dar platesnės gatvės – dar daugiau automobilių. Tai užburtas ratas. Daugelio miestų patirtis parodė, kad naujų kelių statyba tiesiog neišsprendžia transporto problemų.
b. Gatvės kuria nepatrauklią aplinką
Paveiksliuke matote Bangladešo sostinę Daką. 80 % miestiečių keliauja pėsčiomis, dviračiu ar autobusu. Automobilį turi tik 20 % gyventojų, tačiau jie užima kone 90 % visos gatvės erdvės. Pėstiesiems ir dviratininkams beveik nebelieka vietos.
Automobiliai vis dar teršia ir skleidžia triukšmą. Dėl važiuojamosios dalies ir stovėjimo aikštelių beveik nelieka vietos medžiams ir žalumai. Akivaizdu, kad gatvės kuria nemalonią aplinką. Kuo daugiau laisvių suteikiame automobiliams, tuo labiau kenčia pėstieji, dviratininkai ir viešojo transporto keleiviai.
c. Viešasis transportas perveža daugiau žmonių
Viename automobilyje dažniausiai sėdi vos vienas ar du žmonės. Tai neefektyvu. Tuo tarpu visi gana ilgos automobilių spūsties keleiviai lengvai galėtų tilpti į vieną autobusą.
Dviračių taku gali pravažiuoti penkiskart daugiau žmonių, nei viena automobilių juosta, o šaligatviais gali praeiti 20 kartų daugiau miestelėnų.
Paveikslėlyje matote, kad tiems patiems 60-čiai žmonių reikia daug daugiau vietos, jeigu jie keliauja nuosavomis mašinomis. Taigi viešasis transportas, dviračių ir pėsčiųjų eismas taupo vietą.
d. Dviračių ir pėsčiųjų gatvės pagyvina miestą ir atneša daugiau pelno
Kai vairuoji automobilį, dažnai negali priimti spontaniškų sprendimų. Reikia visada galvoti, kur yra tikslas, kur stovėjimo aikštelė. Važiuoji iš taško A į tašką B.
Bet patys galime įsitikinti, kad ten, kur daugiau pėsčiųjų ir dviratininkų, miesto atmosfera įvairesnė, įdomesnė ir patrauklesnė. Visi žmonės mėgsta gyvas alėjas, pėsčiųjų gatves ir aikštes. Čia galima leisti laiką lauko kavinėse, susitikti su draugais, atrasti naujų parduotuvių, susipažinti su naujais žmonėmis. Gyvenimas verda.
Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Kopenhagoje, miesto centras – viena didžiulė pėsčiųjų zona. Iš pradžių parduotuvių ir restoranų savininkai reiškė nepasitenkinimą – iš kur bus klientų, jei negalima atvažiuoti automobiliu? Tačiau greitai verslininkai prikando liežuvį – pasirodo, pardavimai kaip tik išaugo. Juk žmonės mėgsta apsipirkinėti ten, kur nereikia sukti galvos dėl stovėjimo vietų ir mokėjimų. Pėstieji gali bet kuriuo momentu įeiti į kurią nors parduotuvę, jie „nepririšti“ prie savo automobilio – skardos gabalo, kurį turi specialiai kažkur pastatyti, tada dar atkulniuoti atgal. Jie gali slampinėti ir vingiuoti skersai išilgai, ir bet kuria kryptimi, kaip rašė „Aukso veršyje“…
Šia gaida ir užbaikim šiandienos įrašą. Antrą problemą – amžiną aikštelių trūkumą – apžvelgsiu kitą savaitę. O kol kas galite paskaityti šiuos straipsnius, ypač jeigu kilo tokių klausimų:
- Kur čia problema? Ką Lietuva daro ne taip? Žr.: Pakeliui į automobilinę vergovę
- Tai Vilniuj kažkas blogai vystoma? Ar taip gali būti?! Žr.: Mūsų varganas transportas ■ Taip pat: Sugriuvęs Vilnius
- Antra straipsnio dalis: Didmiesčio problema Nr.2 – trūksta aikštelių
100 minčių 