Nukeliauti į Gardiną jau nebereikia vizos, pakanka išsipirkti vienadienę kelionę. Kainos prasideda nuo maždaug 25 €. Vienus žmones vilioja pigūs vaistai, kitus – smalsumas, kaip gyvena kaimynai. Tai koks tas Gardinas iš tikrųjų? Pasidalysiu keletu nuotraukų…
1. Baltarusijos pradžia.
Baltarusiški užrašai – tik „nuo valdžios“: gatvių lentelės senamiestyje, žymių objektų pavadinimai, užrašai ant paminklų. Visa kita dalis – „kasdienio pasaulio“ užrašai (parduotuvių pavadinimai, reklamos) tik rusiškai.
2. Posovietinių šalių požymis – mikriukai. Normaliose šalyse su sutvarkytu viešuoju transportu nėra jokių privatininkų su savo busiukais. Kita vertus, Gardine nemačiau tiek trantų viešajame transporte, kaip Vilniuje. Troleibusai apynaujai.
3. Pirmas objektas – Koložos cerkvė, pastatyta XII a. antroje pusėje. Ji stovi beveik ant Nemuno šlaito krašto. Upei graužiant šlaito apačią ir slenkant gruntui, cerkvė atsidūrė nuolatiniame pavojuje. XIX a. viduryje nugriuvo pusė pastato, todėl viena cerkvės pusė – medinė.
4. Vidaus sienose įmūryti savotiški indai, gidė jas pavadino „amforėlėmis“ (амфорки). Jos aptinkamos Bizantijos ir senovės rusų architektūroje. Įmūrytų indų kiekis rodo, kad tikriausiai jie buvo svarbūs konstruktyviniams tikslams, nes vien akustikai pagerinti užtektų gerokai mažiau indų. [1]
5. Kadangi Gardino bažnyčių vidaus sienos nebūdavo tinkuojamos, amforėlės tikriausiai atliko ir dekoratyvinę funkciją.
6. Plačioji indo dalis – sienos viduje.
7. Mūro puošyba.
8. Kita stotelė – pilies kompleksas. Čia matosi tiltas per griovį į Senąją pilį.
Visur tik trinkelės, trinkelės. Monotonija. Ir dar nuobodus šaligatvis.
9. Senosios pilies pastatų likučiai. Dešinėje matote medinę sieną? Tie mediniai tvarteliai skirti apsaugoti paveldo objektą nuo lietaus. Gidė mus paragino pasižiūrėti pro skylę sienoje į paveldą 🙂
Jokių išgrįstų takų ar laiptų nėra, reikia eiti tik ištryptais kreivais takeliais. Ant šlaito auga nenušienautos piktžolės.
10. Nemunas žvelgiant nuo buvusios Senosios pilies. Ruduoja Koložos cerkvės medinė dalis.
Miestas nėra labai tampriai su Nemunu susijęs kaip, pavyzdžiui, Vilnius su Nerimi. Labai tuščia, o trobos sukuria kaimišką atmosferą. Vis dėlto galima pamatyti ne vieną prišvartuotą laivą ar laivelį.
11. Šitame žemėlapyje – senas Gardino planas. b raide pažymėta Senoji pilis, a – Naujoji pilis.
12. Naujoji pilis (savotiški LDK valdovų rūmai) buvo pastatyta 1737–1751 metais. Po II pasaulinio karo buvo atstatinėta, viduje kai kur buvo įdėta nauja perdanga. Įspūdingai neatrodo. Lenkų valdymo laikotarpiu čia veikė viešbutis, kazino, nuo pokario – Komunistų partijos būstinė, o Nepriklausomybės laikais – muziejus. Herbas, aišku, taip ir liko komunistinis:
13. Muziejuje jauna gidė papasakojo apie miesto istoriją, senus archeologinius radinius ir panašiai. Iki užsakytų pietų liko nedaug laiko, todėl pirmoji gidė nuolatos ragino muziejaus gidę skubėti. Tekstas išmoktas neblogai, jokių užsikirtimų, bet jausmas, lyg mums skaitytų Vikipediją, ir dar pagreitintai 🙂 Turbūt jų nemoko jokio kontakto su klausytojais – užduoti klausimų, leisti paspėlioti… Visas atraportuota kaip iš vadovėlio. Kažin, ar Lietuvoje muziejų gidai irgi taip išmuštruoti ir nebendrauja su auditorija?..
Kažkam prisilietus prie stiklinės vitrinos iškart atlekia pikta boba ir liepia pasitraukt 🙂
14. Gaisrinės bokštas. Bokšto viršūnėje tam tikrą valandą išlenda trimitininkai.
15. Senamiestyje, pėsčiųjų gatvėje.
16. Iškabos, reklamos – kas kaip nori.
17. Pietūs buvo užsakyti restorane „Karališkoji medžioklė“ (Королевская охота). Labai nustebau, kaip galima tokiame karališkame restorane su staltiesėmis ir paminkštintomis kėdėmis ant stalų dėt plastikines „klijonkes“.
Po bulvių sriubos su frikadelėmis, antras pastiekalas buvo karbonadas:
18. Kulniuojame į pagrindinę Tarybų aikštę. Vyksta kažkokia mokyklinių prekių mugė.
19. Miesto transportas neapleistas.
20. 1705 metais užbaigta barokinė Jėzuitų katedra – tikras perlas.
21. Viduje.
22. Gatvės vaizdelis prie katedros. Visur trinkelės, trinkelės, trinkelės…
23. Gardine veikia Religijos istorijos muziejus, kuriame galima apsilankyti už juokingą kainą. Man atrodo, nesumokėjau nei euro. Lankytojų yra, ir grupės su gidais. Parodoma religijos istorija nuo pat pradžių, viskas istoriniame kontekste.
Išgirdau, kaip gidas kažkokiai grupei pasakojo apie Žalgirio mūšį. Sukilo smalsumas – kaip jis šnekės apie LDK, lietuvius? Juk kai kurie Baltarusijos istorikai laikosi litvinofiliškos pozicijos, kurią galima nusakyti maždaug taip:
<…> visi LDK kunigaikščiai buvo baltarusiai/litvinai, visą LDK valdė taip pat litvinai ir, apskritai visa, kas gero buvo kunigaikštystėje sukūrė litvinai. Lietuviai kaip tokia tauta apskritai neegzistavo valstybėje, o dabartiniai lietuviai viską pavogė iš tų litvinų. Net ir pavadinimą 🙂
Tačiau nieko ypatingo tas gidas nepasakė. Paminėjo, kad kovėsi visokių tautų atstovai. Nesakė „mes“, „mūsų valstybė“ ir panašiai. Žodžiu, ne litvinofilas 🙂
24. Dar užsukome į cerkvę. Priešingoje gatvės pusėje, kaip tyčia, mokslą propaguojantis meno kūrinys 🙂
25. Gardine yra ir savotiškas „mini-Akropolis“. Parduotuvėse galima rasti nemažai baltarusiškų prekių. Yra ir platus sūrelių pasirinkimas. Pavyzdžiui, kad ir „Minutka“ su sausainiu viduje.
26. Dar vaistinėse galima pigiai nusipirkti vietinės gamybos hematogenų. 60 kapeikų atitinka apie 30 eurocentų.
Deja, niekur nepavyko rasti Gardino žemėlapio. Nei knygyne, nei spaudos kioske.
26. Pora tipinių mikrorajonų vaizdų pro langą.
27.
Tai tiek įspūdžių iš Gardino.
Šaltiniai | [1] Голосник, Википедия
100 minčių 