Lyginant su bendromis miesto erdvėmis, pastatai iš esmės yra trumpaamžiai. Gatvių tinklas, aikštės, skverai ir parkai dažnai išlieka šimtmečius, o naujausi pastatai kartais ištveria vos 20 metų ir yra nugriaunami. Todėl labai svarbu kalbėti ne tik apie atskirus pastatus, o ir apie jų visumos formuojamas erdves, ypač apie žalumą tose erdvėse, nes jos (ne)buvimas ir būklė labai smarkiai veikia gyvenimo kokybę ir net ekonominę padėtį. Apie miesto želdynus neseniai išėjo pora įdomių knygų, kurias šiandien norėčiau laisvu formatu pakomentuoti – tai prof. Regimanto Pilkausko „Miesto želdynų plėtotė“ I, II d. (2019-2020 m.).
Yra kelios priežastys, kodėl verta skaityti šitas knygas. Pirma, tai savotiškas įvadas į Lietuvoje dar nepilnai išsivysčiusią sritį – kraštovaizdžio architektūrą. Paaiškėja, kodėl Lietuvoje šiek tiek baisoka padėtis su miestų žaliosiomis erdvėmis ir ką reikėtų daryti. Antra, čia pateikta nemažai kritikos Lietuvos miestams ir parodomi alternatyvūs pasiūlymai, su kuriais galima sutikti arba nesutikti, tačiau verta apie juos pamąstyti (prie jų dar sugrįšiu). Trečia, knygos autorius turi virš 60 metų patirties kraštovaizdžio architektūros srityje ir aprašo asmeninę projektavimo patirtį, išmoktas pamokas ir atskleidžia visokiausius užkulisius. Man atrodo, kad net paprastas žmogus perskaitęs šitas knygas turėtų pradėti kitaip matyti aikštes, parkus ar paprasčiausius medžius gatvėse.
1. Kraštovaizdžio architektūra Lietuvoje: sunki pradžia
Knygose labai ryškiai matosi, kaip sunkiai rutuliojasi ir formuojasi atskira meninė-mokslinė kryptis. Reikalas tas, kad kraštovaizdžio architektūra kai kuriose išsivysčiusiose šalyse atsiskyrė nuo architektūros jau prieš kone 100 metų. Esminis skirtumas – kraštovaizdžio architektas turi mokėti naudotis gamtos ypatumais, augalais, medžiais. Pagrindinis darbo objektas ne konkretus pastatas, o želdynas (pvz. parkas, skveras, sodas, kapinės ar kokio pastato sklypas). Beje, želdynas apibrėžiamas kaip želdinių (pvz. medžių, krūmų) ir įtaisinių (pvz. suolų, takų) visuma. Aikštės nelaikomos želdynais: turbūt todėl, kad jose dominuoja kietosios dangos.
Kiek vargo, kai viskas tik kuriasi. Įsivaizduokite: užsienyje jau susiformavusi atskira ekosistema: studijų programos, moksliniai tyrimai, teisinis profesijos reglamentavimas, atestatai, vieši konkursai, viešos diskusijos, profesionali spauda, profesionalus vienijanti organizacija. O Lietuvoje daugelio dalykų yra tik užuomazgos, kurias palaipsniui bando vystyti grupelė entuziastų, tačiau ir biurokratai, gretimų sričių mokslininkai ar net toje pačioje srityje veikiantys architektai/projektuotojai pasižymi nesupratimu ir abejingumu (pvz. skirtingas terminų suvokimas, klaidingi/nepakankami terminų apibrėžimai įstatymuose, VLKK nepriima naujo mokslininkų pasiūlyto termino, architektai projektuoja nesąmones, valdininkai organizuoja uždarus konkursus, kurių darbus aptarti draudžiama ir kuriuos vertina buki biurokratai).
Beje, net Aplinkos ministerijoje „nėra nei kraštovaizdžio architektų, nei želdynininkų, nei padalinio, kuris vadintųsi kaštovaizdžio architektūros arba želdynų tvarkymosi pavadinimu“! (170 psl.) Pridursiu nuo savęs – beveik taip pat yra su urbanistika. Man atrodo, ateityje miestuose turėtų būti ne tik vyr. architektas, bet ir vyr. urbanisto, vyr. kraštovaizdžio architekto pareigybės.
Visgi žiūrint šiek tiek iš šalies į kraštovaizdžio architektūros situaciją, susidaro įspūdis, kad šitos srities laukia visai šviesi ateitis: profesinė organizacija veikia jau nuo 1995 m., 2020 m. VGTU pagaliau atsirado kraštovaizdžio architektūros studijų programa pagal europinius pavyzdžius, neseniai pradėtas leisti naujas mokslinis žurnalas, yra kontaktų su užsieniu. Taigi, kraštovaizdžio architektūroje vyksta judėjimas teisinga kryptimi, o urbanistika lieka paraštėse, embriono stadijoje, nes nėra net savos organizacijos! Nors ko čia galima norėti, jeigu net architektūra (už urbanistiką ir kraštovaizdžio architektūrą senesnė, beveik „motininė“ disciplina) yra kažkokiame teisiniame ir terminų chaose – tą puikiai aprašė prof. A. Vyšniūnas.
Bendrą situacijos vaizdą aukščiau minėtose 3 srityse galima susiformuoti iš R. Pilkausko, A. Vyšniūno ir Z. Daunoros knygų ir straipsnių. Mano išvada tokia: kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo aiškesnės žaidimo taisyklės ir tuo aiškiau žmonės pasiskirstę darbą: architektai, kraštovaizdžio architektai, urbanistai. Jie tarpusavyje bendradarbiauja, tačiau tai ne vienas ir tas pats specialistas, nes jis visko tiesiog neaprėps. Pavyzdys: Lietuvoje negirdėjau, kad kokio naujo visuomeninio pastato aplinką būtų suprojektavę kraštovaizdžio architektai, o užsienyje tai yra norma. Kokios minties ar kokybės galima tikėtis, jeigu pastato aplinką „papaišo“ tas pats architektas likusiu nuo pastato projekto laiku? Jeigu aplinką kuria atskiras kraštovaizdžio architektų biuras, tai jis nepripaišys bet ko, nes būtų gėda prieš kitus biurus.
2. Kokie želdynai yra pavykę?
Labai rekomenduoju paskaityti pirmos dalies 132-171 psl., kur išdėstomi kai kurie baziniai dalykai apie želdynus: medžių išdėstymą, gyvatvores, genėjimą, erdvės prasmę ir panašiai. Žinant šitus dalykus, iš karto išryškėja namų aplinkos ir želdynų trūkumai (ir privalumai)! Sakyčiau, valdininkams ir architektams tai turi būti privalomas tekstas.
Pateiksiu tik vieną pavyzdį iš minėtų puslapių: jeigu reikia gyvatvorės, tai geriau sodinti žemesnius krūmus, o ne tokius, kuriuos reikės dažni genėti. Kai kuriais atvejais gyvatvorių apskritai neturėtų būti – netinkamose vietose pasodintos, jos tik atskiria ir suskaido žaliąsias erdves. Ir dar siurbia pinigus priežiūrai.
3. Kaip per pusšimtį metų pasikeičia želdynas
Įdomu buvo paskaityti apie Žemės ūkio akademijos miestelio aplinkos projektą, prie kurio prisidėjo ir knygos autorius 1965 metais (prieš 58 metus!). Kažin, ar po 1990 m. atsirado nors vienas pastatų/daugiabučių kompleksas, kurio aplinka būtų panašaus lygio. Pavyzdžiui, prie vienodų bendrabučių stengtasi sukurti skirtingus kiemus (parenkant skirtingus augalų derinius). Centre – didžiulė žalioji erdvė su kruopščiai apgalvotu krūmų ir medžių apželdinimu.
Bet dar projekto įgyvendinimo metu iš pagrindinės žaliosios erdvės priešais centrinius rūmus buvo „išpjautas“ pusapvalis plotas automobiliams (laikinas parkingas virto amžinu). Negana to, paskutiniais dešimtmečiais žaliojoje erdvėje pradėta bet kaip sodinti bet kokius medžius. Visa tai – pastatų valdytojų įgeidžiai, prieštaraujantys sveikam protui.
Prof. Pilkauskas labai trumpai pamini, kad dabar automobilių stovėjimo poreikis išaugo, o prie centrinių rūmų iš vienos pusės atsirado parkingas ne pagal originalų projektą.
Atsiverčiau Google Maps ir žagtelėjau – po knygos išleidimo praėjus ~5 metams, tie centriniai rūmai tapo apsupti parkingais iš visų pusių, net vidinis kiemas visiškai užasfaltuotas. Atsitiko tas pats, kas ir sovietiniuose daugiabučių rajonuose – parkingai tarsi vėžinės ląstelės auga ir plečiasi ten, kur nėra pakankamo pasipriešinimo: į žaliąsias erdves.
Kai buvo projektuojamas miestelis, nutarta, kad autobusai žiedine gatve nevažiuos, todėl vidaus erdvė bus „ramesnė ir saugesnė“. (159 psl.) Nebent liūties ar pūgos metu autobusai galėtų važiuoti žiedu. Prie bendrabučių įrengta tik po nedidukę aikštelę automobiliams. O dabar, po 58 metų, ar galima pavadinti vidinę erdvę ramia ir saugia, kai visa žiedinė gatvė apstatyta automobiliais, visi centriniai rūmai atsidūrė milžiniško parkingo viduryje? Galima tik pasidžiaugti, kad bent jau autobusas užsuka į žiedinę gatvę.
4. Pastaba apie du studentų miestelius
Truputį nukrypstu nuo knygos, bet toptelėjo tokia mintis. Atkreipkite dėmesį, kad šitas miestelis turi gana aiškiai suvokiamą centrinę erdvę (žaliąjį pusapskritimį). Saulėtekis – kitas studentų miestelis – neturi aiškiai suvokiamo centro, tik pėsčiųjų alėją, kuri taip ir neįgavo svarbos. Kodėl?
Akademijos miestelis projektuotas 1956 m., kai dar jautėsi tradicinės urbanistikos paskutiniai atodūsiai. Pradiniame projekte žaliąjį pusapskritimį turėjo kirsti plati alėja, vedanti į centrinių rūmų pagrindinį įėjimą. Alėjos viduryje ir pabaigoje netgi turėjo atsirasti „ant ašies“ išdėstyti gėlynai/fontanai, skulptūra ir obeliskas! (Maketo foto 158 psl.) Tačiau vyraujanti stilistika pasikeitė, todėl 1965 m. parengtas naujas projektas, labiau atitinkantis modernizmo dvasią (dabartinis).
Saulėtekio konkursas įvyko 1964 m.*, pagal planą tai jau visiškai modernistinis projektas (labiau išmėtyti pastatai). Todėl jame ir nėra uždaresnių ar labiau apibrėžtų erdvių. Netgi esamose erdvėse gyvybės mažai, nes pėsčiųjų srautai labai išsiskaidę ir mažai kertasi. Rezultatas: studentų miestelis, kuris iš tikrųjų visai ne miestelis, o tik pastatų rinkinys.
–––
Taigi, pirmoji „Miesto želdynų plėtotės“ dalis buvo skirta įžangai į kraštovaizdžio architektūrą ir situacijos Lietuvoje parodymui. Čia pakomentavau tik kai kuriuos dalykus, tačiau knygoje daug įdomių temų, archyvinės medžiagos. Detaliai apie želdynų projektavimą bus kalbama trečioje knygoje (ji dar neišleista).
Antroji knyga skiriama miestų planavimo klausimams, ją pakomentuosiu ateinančiame įraše (bus keblių ir įdomių klausimų!).
Nepraleiskite naujų įrašų: sekite per Facebooką ir pamatykite papildomų vaizdelių Telegrame.
*Drėmaitė, M., Antanavičiūtė, R. 2021. „Neįgyvendintas Vilnius“. 140 psl.
100 minčių 