Šuo ir kariamas pripranta. Taip ir lietuviai jau nebepastebi, kokios atsilikusios yra mūsų miestų viešojo transporto sistemos ir nemato jokių problemų. Tad šiandien palyginsiu lietuviško ir vokiško miesto viešąjį transportą.
Daugiausia parodysiu paprastus dalykus, kuriuos tikrai įmanoma įgyvendinti ir bet kokio dydžio Lietuvos mieste. Deja, per valdininkų kvailumą, žmonių neišmanymą ir šiaip apsileidimą viso to neturime. Dauguma nuotraukų bus iš niekuo neišsiskiriančio vidutinio dydžio miesto Braunšveigo (Braunschweig) su 250 000 gyventojų.
Stoties aikštė
1. Štai taip atrodo aikštė priešais Braunšveigo traukinių stotį. Net jeigu lyja, gali nesušlapdamas nueiti iki stotelės. Miesto transportas stoja po didžiule stogine:
2. Viskas padaryta viename lygyje, kad nebūtų jokių pėstiesiems ir dviratininkams trukdančių bortų. Tik ten, kur vyksta įlaipinimas/išlaipinimas, yra specialūs paaukštinti borteliai.
3. Štai toks modernus informacijos punktas. Vienkartinis bilietas perkant iš vairuotojo kainuoja 2,50 €, o šitame kioskelyje – 2,20 €.
4. Nepamirštami ir dviratininkai: visame mieste be galo daug dviračių takų, dviračių perėjų, dviračių šviesoforų.
5. Taip atrodo dviračių stovėjimo aikštelė prie stoties vidury dienos.
Stotelės
6. Čia – gretimas miestas Volfenbiutelis su 50 000 gyventojų. Senamiestyje – svarbi viešojo transpoto stotelė su ištisinėmis stoginėmis.
7. Visur yra švieslentės.
8. Vaizdelis iš Hamburgo centro. Kadangi vyksta kažkokia rekonstrukcija, kažkur naujoje vietoje įrengta laikina stotelė su laukimo paviljonu. Taip, tas raudonas daiktas yra laikinas. Nepaisant to, jame yra visi reikiami tvarkaraščiai ir dar bilietų kainų informacija. Įdomu, ar Lietuvos laikinoje stotelėje būtų tokie dalykai?..
Tvarkaraščiai ir jų pateikimas
Dabar pereikim prie dar vienos svarbios srities – keleivių informavimo. Kad viešasis transportas būtų patrauklus ir suprantamas, reikia pateikti informaciją aiškiai ir suprantamai. Čia svarbu viskas: ir grafinis dizainas, ir pateikiamos informacijos kiekis. Lietuva atrodo absoliučiai apgailėtinai prieš Vokietiją.
9. Kaip atrodo eilinė stotelė? Stebuklų nėra, bet stotelės ženkle pateikiama gana daug informacijos (lyginant su tipiška lietuviška stotele). Lietuvos mažesniuose miestuose net pavadinimas neužrašomas, o čia yra ir visi mašrutų numeriai su jų kryptimis.
Negana to, nurodoma ir tarifo zona (mėlynas lipdukas). Kaip žinia, Vokietijos miestuose ir užmiestyje galioja skirtingi kainų tarifai su skirtingais bilietais. Tad kiekvienoje stotelėje nurodyta zona, ir kiekvieno maršruto numeris gali ją „pasufleruoti“. Tarkim, zonoje „40“ visi autobusų maršrutų numeriai yra „4XX“, o zonoje „70“ – „7XX“.
10. Vokietijoje niekas nesusuka tvarkaraščių lapų į plastikinį cilindrą, kur jie sušlampa ar susilanksto bei nėra apšviesti. Visa informacija yra stotelės paviljone, už stiklo. Ten darbuotojai įdeda ne tik tvarkaraščius, bet ir bilietų kainų informaciją, maršrutų schemą. Dalį ploto galima naudoti reklamai. Už lapų – šviečiantis paviršius, todėl visa informacija aiški kaip dieną – tikrąja to žodžio prasme.
11. Vienoje svarbesnių Braunšvegio stotelių „Rotušė“ šitas informacinis paviršius įrengtas nebe paviljone:
12. Atkreipkite dėmesį į tvarkaraščio aiškumą. Tai menas. Darbo dieną autobusai kursuoja kas 15 min., ryte ir vakare – kas pusvalandį. Penktadienio ir šeštadienio naktį iš pagrindinės stotelės („Rotušė“) autobusai išvažiuoja labai aiškiais laikais: 0:00, 1:10, 2:20, 3:30. Lietuvoj gi visi tvarkaraščiai kažkokie nereguliarūs: kvaili tarpai, nelyginiai skaičiai…
13. Kiekvieno maršruto tvarkaraštis sudarytas meniškai: iš galinės stotelės išvyksta X0 arba X5 minutę. Žinoma, tarpinėse stotelėse situacija kitokia, tačiau vis tiek be galo patogu atsiminti tvarkaraščius ir planuoti savo laiką.
14. Kiekviename civilizuotame mieste detaliau surašoma, kur driekiasi autobuso maršrutas. Tad pažvelkime į maršruto aprašymą lapo kampe. Čia surašytos stotelės, pro kurias važiuoja autobusas (Vilniuje kažkodėl nurodomos gatvės). Be to, nurodoma, po kiek minučių galima atvažiuoti į kurią nors stotelę.
15. Dar vienas svarbus dalykas: kai kada maršruto trasa būna pakeista: pavyzdžiui, autobusas pravažiuoja kuria nors kita gatve, užsuka į šoną, arba važiuoja sutrumpintu reisu. Vokietijoje kiekviena tokia trasa vadinama „keliu“ (Weg). Yra pagrindinis maršrutas: Hauptweg. Pakeisti maršrutai pavadinami „antruoju keliu“ arba „keliu B“, „keliu C“ (Weg 2 arba Weg A, Weg B) ir taip toliau. Ir nurodomos visos stotelės, pro kurias autobusas pravažiuoja ar nepravažiuoja!
16. O dabar trumpam prisiminkime Lietuvą. Štai čia Alytaus miestas su 55 000 gyventojų, ir jo tvarkaraščiai kartais atrodo taip:
17. O čia pagrindinė miesto stotelė gatvės rekonstrukcijos metu. Stiklinio paviljono nebuvo kone keturis mėnesius! Keleiviai nerūpi niekam. Pala pala, o kur tvarkaraščiai su stotelės pavadinimu, maršrutų numeriais, maršrutų schema, bilietų informacija, informacinio telefono numeriu? Kur visas grafinis dizainas? Jų tiesiog nėra!
Teko parašinėti skundų ir paraginti kitus gyventojus skųstis. Tik tada pagaliau po keturių mėnesių pertraukos čia atsirado tvarkaraščiai. Jeigu nebūtume skundęsi, tvarkaraščiai čia galėjo neatsirasti dar vieną mėnesį, kol būtų baigęsis oficialus gatvės rekonstrukcijos terminas. Lietuvos realijos… Kol Vokietijoje su informacijos pateikimu viskas seniai atidirbta, Lietuvoj tik dabar pradedama tą daryti. Pavyzdžiui, Alytuje tik dabar pradeda atsirasti stotelės pavadinimas ant kelio ženklo.
18. Sugrįžkim į Vokietiją. Grafinis dizainas, šablono paprastumas ir aiškumas atidirbtas kaip reikiant. Čia – Miuncheno metro tvarkaraštis. Yra net mažytė maršruto schema. Kaip visada, nėra jokių nelyginių nesąmoningų intervalų.
19. Štutgarto „miesto geležinkelio“ StadtBahn (savotiško metro-tramvajaus) tvarkaraščiai. Irgi nėra jokių nesąmoningų lietuviškų intervalų:
Pritaikymas neįgaliesiems
20. Kiekvienoje stotelėje yra specialūs borteliai – jie šiek tiek aukštesni už įprastus, kad būtų patogiau įlipti. Atkreipkit dėmesį, kad šia senamiesčio gatve praeina nemažai svarbių autobusų maršrutų, tačiau gatvės danga lygi, išskyrus stotelę:
21. Borteliai išsiskiria ne tik aukščiu. Jų šoninis paviršius truputį užapvalintas ir turi nedidelį kampą, todėl autobusas gali saugiai važiuoti, net padanga liesdamas bortelį. Visada galima išgirsti, kaip autobusui stojant padanga trinasi į šaligatvį – taip arti privažiuojama prie stotelės. Be to, autobusas dar papildomai stotelėje nusileidžia, pasvirdamas į durų pusę.
22. Vairuotojas visada privalo atidaryti „pandusą“, jeigu neįgalusis nori įvažiuoti į autobusą. Vilniuje nė karto nemačiau tokio vaizdo.
23. Hamburgo stotyje yra netgi stoties planas akliesiems!
Desertui
24. Netgi vokiečiai dar turi senų nežemagrindžių transporto priemonių. Darbo dienomis dar važinėja tokių tramvajų. Taigi, skirtumas toks: Lietuvoje tvarkaraštyje pažymimi reisai, kuriais važiuoja žemagrindės transporto priemonės (turbūt nesudaro nė pusės), o Vokietijoje atvirkščiai – telieka pažymėti keliolika reisų su nežemagrindžiais tramvajais kai kuriuose maršrutuose.
25. Na, ar ne mielos detalės? Kavos puodelio logotipas 🙂 O Vilniuj vos prieš keletą metų per vargus ir įtikinėjimus buvo įgyvendintas transporto entuziastų siūlymas vaizduoti lėktuvo logotipą oro uosto maršutų švieslentėse.
Tokie popieriai
Tad kas trukdo turėti tokias patogias transporto sistemas Lietuvoje? Daugiausia net ne pinigai, o nemokšiškumas ir nežinojimas. Nei paprasti žmonės, nei transporto įmonių darbuotojai, nei savivaldybė nesuvokia, kad galima turėti aiškiai pateikiamą informaciją, neįgaliesiems pritaikytą aplinką ir visiems žmonėms draugišką miestą.
Pasidalykite šiuos straipsniu su kitais ir praplėskite jų suvokimo ribas. Viskas prasideda nuo mąstymo!
Kviečiu dar paskaityti: Viešojo transporto bėdos: kaip spręsti?
20 darbų, kurie kardinaliai pagerintų Vilniaus transportą (2022 m.)
Sugriuvęs Vilnius ■ Pakeliui į automobilinę vergovę ■ Kur miega troleibusai
Kviečiu apsilankyti: Judėjimas už troleibusus Vilniuje ■ Urbanistas.lt – tinklaraštis apie miestą
100 minčių 