Daiktinį įrodymą, kad Lietuvos viešasis transportas vis dar gyvena bronzos amžiuje, rasite daugelyje stotelių – jis vadinasi tvarkaraščių cilindras. Tai visokeriopai bloga praktika, tikriausiai kilusi iš skurdumo. Bet jeigu pažvelgtume į pačią stotelę iš esmės, tektų pripažinti, kad informacijos pateikimas kai kuriais atžvilgiais netgi degradavo lyginant su sovietmečiu, o stotelių dizainas savo esme primena kažkokį kratinį trečiojo pasaulio šalyje, o ne Vakarų Europą.
Turinys
1. Dabartinis stotelių chaosas
2. Cilindrai – šlamštas, kurio nusipelnėme?
3. Sovietinis dizainas: geriau nei dabar?
4. Pavyzdžiai mums
5. Platesnis žvilgsnis į stotelę
6. Dar pavyzdžių. Kaip pateikti tvarkaraščius
7. Mitai apie tvarkaraščius ir stoteles
8. Pabaiga
1. Dabartinis stotelių chaosas
Ką jau ten kalbėti apie estetiką ir dizainą, kai net funkciškai mūsiškės stotelės negali išpildyti paprasčiausių reikalavimų. Puiki demonstracija: maršrutų numerių ir stotelės pavadinimo užrašymas ant kelio ženklo, kuris tam paprasčiausiai nepritaikytas.
Informacijos pateikimas neaiškus (mažas šriftas, prastas įskaitomumas dėl spalvų, maršrutų numeriai nevietiniams nieko nesako, kelio ženklas vienpusis), priežiūra sudėtinga (pasikeitus nors vienam maršrutui, reikia arba keisti visą ženklą, arba klijuoti/lupinėti lipdukus), bendro vaizdo nėra.
Net jeigu Klaipėda neklijuoja lipdukų, o gamina visą kelio ženklą, jame vis tiek neįmanoma aiškiai pavaizduoti skirtingų maršrutų kategorijų (ekspresiniai, naktiniai, mikroautobusų), nes įskaitoma tik viena spalva ir vietos kiekis labai ribotas:
Gal pasakysite, kad maršrutų numerius juk galima pamatyti tvarkaraščiuose (cilindruose), todėl nebūtina terlioti to kelio ženklo. Tačiau atkreipkite dėmesį į šitą nuotrauką (↑) – numeriai ant kelio ženklo matosi net iš kelių metrų atstumo, o cilindruose informacija įskaitoma tik priėjus prie pat.
2. Cilindrai – šlamštas, kurio nusipelnėme?
Bet dabar stabtelėkime ties cilindrais. Šitas labai savotiškas daiktas, mano žiniomis, nenaudojamas jokiame užsienio mieste (net postsovietinėse šalyse), išskyrus Tartu.
Fundamentalus trūkumas: informacija pateikta ne plokštumoje, o susuktai. Štai kodėl neįmanoma pamatyti bendro vaizdo: neįmanoma vienu žvilgsniu matyti visų maršrutų numerių (1), reikia būtinai prieiti (2), žiūrėti iš gana arti ir sukioti kiekvieną cilindrą (higiena?) (3, 4). Visa tai ne tik užima papildomą laiką, bet dar ir nepatogu (5), ypač kai tvarkaraščius žiūri keli žmonės vienu metu ir dar jeigu cilindrai išdėstyti vienas prie kito (kaip aukščiau pateiktoje nuotraukoje).
Tačiau tai dar ne viskas. (6) Schemų ar žemėlapių pateikimas tiesiog neveikia, nes visada matosi tik dalis vaizdo. (7) Galimas nesandarumas, drėgmės atsiradimas dėl metalinio stulpo, popieriaus sušlapimas nuo lietaus/rasos, kartais susibangavimas ar užsilenkimas.
(8) Kartais cilindras sukiojasi, bet popierius stovi vietoje. (9) Tamsiu paros metu prasta situacija su apšvietimu: nėra pašvietimo iš vidaus.
Dar klausimėlis (10): kai kada cilindrai būna įmontuoti gana aukštai, tai ar vežimėlyje sėdintis neįgalusis gali pasiekti reikiamą cilindrą, jį pasukioti ir reikiamą informaciją įskaityti? Pavyzdžiui, čia:
Absoliučioje daugumoje užsienio miestų tvarkaraščiai pateikiami vienoje ar keliose plokštumose, bet ne cilindruose! Tiesą sakant, netgi pačioje Lietuvoje kai kurie miestai dalinai arba visiškai atsisakė cilindrų dėl jų nepatogumo: Klaipėda pasidarė trikampius (vienas didesnis trikampis atstoja kelis cilindrus), Šiauliai didesnes plokštumas (galima patogiai patalpinti maršrutų schemą), Alytus daug kur priklijuoja didelius lapus ant paviljono stiklo (ginčytinas sprendimas, tačiau visa informacija aprėpiama vienu žvilgsniu).
Čia tiesiog elementaru: jeigu turite atsispausdinę sąskaitą ir norite joje surasti konkretų skaičiuką – ar pasidėsite lapą ant stalo, ar susisuksite į cilindrą ir tada ieškosite? Jau vien dėl savo formos cilindras išvis net neturėjo atsirasti. Ką jau kalbėti apie visus 10 trūkumų, kuriuos išvardijau aukščiau…
3. Sovietinis dizainas: geriau nei dabar?
Tačiau ar visada buvome viešojo transporto barbarai ir turėjome tokius atgrubnagiškai padarytus ženklus su nesąmoningai pateikiama informacija? Tikrai ne. Netgi priešingai – jeigu dabar jaučiasi visiškas chaosas ir ženklus „kuria“ kažkokie valdininkai ar kelininkai, tai sovietmečiu tuo užsiiminėjo profesionalūs dizaineriai!
Negana to, pažvelgus į istoriją, paaiškėja dar vienas (bent jau man) nelauktas faktas. Pats stotelės ženklas su autobuso simboliu – gana vėlyvas išradimas, į kai kurias šalis taip ir neatėjęs. Tiesą sakant, stotelių ženklai be autobuso simbolio Lietuvoje gyvavo netgi ilgiau (apie 30-35 metų), negu dabartiniai (apie 20-25 m.?).
Sovietmečiu buvo vienas itin paplitęs stotelės ženklo dizainas, kurį netrukus parodysiu. Be jo, turbūt buvo dar keli, bet kol kas esu radęs tik vieną (1974 m. Alytaus nuotraukoje). Nelaikau jo pavyzdžiu, tiesiog rodau:
O štai dizainas, dominavęs bent jau keliuose miestuose. Jis ir šiandien galėtų būti pavyzdys.
Kaip sužinojau iš FB komentarų, tai dizainerės Reginos Gaušienės diplominis darbas 1966 metais! Šitas ~35 metus naudotas dizainas daugeliu atžvilgių yra netgi tobulesnis už dabartinį ne-dizainą ir yra panašesnis į pavyzdinių šalių stotelių ženklus (pvz. Vokietijos, Šveicarijos).
Kodėl? ⬥ Jau iš toli matyti, kokios transporto rūšys stoja stotelėje: mėlynas rutulys reiškia autobusus, raudonas troleibusus. ⬥ Negana to, iš toli galima įžiūrėti ne tik maršrutų numerius, bet ir jų važiavimo kryptis. Šiandien šitą informaciją galima gauti tik iš arti, sukiojant cilindrus arba žiūrint į švieslentę, jeigu ji apskritai yra.
Kuo dar šitas ženklas laimi prieš dabartinius? ⬥ Informacija pateikiama ne iš vienos, o iš abiejų pusių (antra pusė būdavo rusiška). ⬥ Lengviau atnaujinti informaciją: pavienių maršrutų lenteles buvo galima apkeisti. ⬥ Ženklas ne toks griozdiškas: nėra dabartinio stotelės ženklo su didžiuliais mėlynais ir baltais plotais, kurie dažniausiai niekaip neišnaudojami (arba būna pergrūsti informacija, kurios vis tiek nepakanka). Todėl sovietinis dizainas mažiau užstoja pastatus (mažesnis dydis), gali būti spalviškai neutralesnis (dominuoja balta spalva), mažina vizualinį triukšmą ir netvarką.
Tiesa, nepritarčiau tvarkaraščių pateikimui iškart po atitinkamo maršruto lentele, kaip matote keliose nuotraukose (8, 9 pav.). ⬥ Pirma, geriausia pateikti visus konkrečius laikus, nebent visą dieną intervalai labai maži. ⬥ Antra, per mažai vietos papildomai informacijai: 8, 9 nuotraukose matosi, kad tekstą tenka per prievartą grūsti nepaliekant normalių tarpų.
4. Pavyzdžiai mums
Kaip matote, Gaušienės 1966 m. dizainas funkciškai ir estetiškai pranašesnis už dabartinį. Be to, jis gana panašus į kai kuriuos Vakarų Europos stotelių ženklus, kuriuos laikau pavyzdžiais Lietuvai. Sakyčiau, Bratislavos ženklinimą galima perimti beveik šimtu procentų, tik autobuso simbolį galima pakeisti į lietuvišką:
Atkreipkite dėmesį:
⬥ Absoliučiai kiekviena stotelė turi savo raidę (A, B, C…) – tai palengvina orientaciją, ypač sankryžose, kai yra 4 to paties pavadinimo stotelės. (Lietuvoje toks dalykas naudojamas tik Vilniaus stotyje.)
⬥ Stotelės kelio ženklas yra kvadratinio formato (koks stačiakampio su tuščiomis zonomis tikslas, jei ten niekas nevyksta?), o maršrutų informacija pateikiama atskirose lentelėse, kurias galima lengvai keisti.
⬥ Stotelės pavadinimas išryškintas – juodame fone (kaip ir raidė B). Taip vizualiai atsiskiria kelio ženklas nuo maršrutų informacijos.
⬥ Informacija pateikiama iš abiejų pusių (švieslentės irgi dažai dvipusės) – nereikia apeidinėti ženklo/švieslentės, daugiau žmonių gali matyti informaciją vienu metu.
⬥ Maršrutai (arba jų grupės) turi savo atskiras spalvas, skirtingų transporto rūšių ženkliukai skiriasi (apvalus/stačiakampis).
⬥ Papildoma informacija sutalpinta kompaktiškai. Pažymėta tarifinė zona (100). Rankelė reiškia, kad stojama tik paspaudus STOP mygtuką autobuse ir/ar kai stotelėje laukia žmonės.
⬥ Stotims, oro uostui yra papildomi ženkliukai (↓). Tai irgi palengvina suvokimą.
Esant daugiau maršrutų, lenteles galima primontuoti ir kitoje pusėje, tačiau visos jos yra virš galvos ir nekliudo praeiviams (↓). Be to, šičia matosi ir integruotas garsiakalbis: turbūt praneša atvažiuojančio maršruto numerį akliesiems/silpnaregiams.
O čia pavyzdys, kaip ant to paties stulpo pakabinama ir švieslentė.
5. Platesnis žvilgsnis į stotelę
Išsivysčiusių šalių stotelėms taip pat būdingas vientisas dizainas, dauguma stotelės elementų vienas su kitu vizualiai ir funkciškai susieti, kartais būna integruoti vienas į kitą. Lietuvoje vyrauja chaosas, padrikai išbarstyti, vienas su kitu besipjaunantys elementai (pvz., Lvivo st. – 4 pav.). Pamatę teigiamus pavyzdžius šiame skyrelyje, suprasite mano mintį. Palaipsniui pereisiu ir prie tvarkaraščių pateikimo (nuo 21 pav.).
Beje, galite atkreipti dėmesį ir į informacijos pateikimą: jis savo esme panašus į Bratislavą (spėju, Bratislava perėmusi vokiškąjį modelį).
6. Dar pavyzdžių. Kaip pateikti tvarkaraščius
Kartais ir patys tvarkaraščiai ar schemos integruojamos į vientisą stendą – šiuov konkrečiu atveju į „juodąjį monolitą“. Juodi ir kiti elementai (apšvietimas).
Aišku, svarbesnėse stotelėse ir persėdimo mazguose įmanomas dar rimtesnis informacijos pateikimas, priklausomai nuo situacijos. Panašaus lygio reikėtų tikėtis ir Vilniaus VT mazguose: Stotyje, Lvivo-Konstitucijos, Spartos, Čiurlionio-Algirdo, Narbuto-Pilaitės, Ozo-Ukmergės, Antakalnio ir kituose:
Aukšto lygio informacijos pateikimas Šveicarijoje, šalia pagrindinės miesto geležinkelio stoties esančiose troleibusų ir autobusų stotelėse (miesto dydis 75 tūkst. gyv.):
Paprastesnė stotelė Zalcburgo senamiestyje. Iš vienos pusės maršrutų schema, iš kitos pusės (28 pav.) – apšviesti tvarkaraščiai, pateikiami vienoje didžiulėje plokštumoje.
Apėjus ir žvelgiant atgal:
Kai stotelėje daug žmonių ir daug informacijos, toks atskiras stendas (pašviečiamas iš vidaus) tikrai gera mintis:
Tačiau paprastose stotelėse užtenka ir į stiklinį paviljoną integruotos plokštumos. Tvarkaraštis pašviečiamas iš vidaus, tereikia atsidarius stiklą įdėti lapus. Palikta papildomos vietos galimiems pasikeitimams (pvz. dėl apylankų pasikeitę tvarkaraščiai būna spausdinami ant gletonų lapų ir iškart atkreipia dėmesį):
Tiesa, lenkai visą plokštumą labai aiškiai suskirstė į skyrelius: viršuje pavadinimas su maršrutais, kairėje tvarkaraščiai, dešinėje miesto schema ir informaciniai pranešimai.
Kita vertus, visus tvarkaraščius ir schemas galima sutalpinti ir kompaktiškiau – po stotelės ženklu:
Pastebėjote, kad šveicarai nenaudoja autobuso simbolio? Kelio ženklas „autobusų stotelė“ ten neegzistuoja!
Apskritai šitas šveicariškas informacinis ženklas ženklas (31 pav.) pagal savo struktūrą labai panašus į Gaušienės dizainą, tik su normaliu tvarkaraščių/schemų pateikimu.
O pažiūrėkite, koks įdomus variantas čia: stotelės pavadinimas padubliuotas ir 90 laipsnių kampu, tačiau po pavadinimu palikta skylė, kad būtų galima įžiūrėti maršrutų informaciją kitoje plokštumoje.
Liucernos variantas panašus, tik su autobuso simboliu.
Bratislavos variantą vis tiek laikau geriausiu (12-15 pav.).
7. Mitai apie tvarkaraščius ir stoteles
Dabar matote, koks didelis atsilikimas slypi lietuviškose stotelėse. Praktiškai visais aspektais Lietuvoje prastesnė situacija, nei V. Europoje.
Bet vis dažniau atsiranda žmonių, tvirtinančių, kad viskas gerai, nieko daryti nereikia, nes gi turime įvairias technologijas. Tai visiška nesąmonė, todėl paneigsiu keletą tokių mitų.
⬥ „Išmanusis telefonas atstoja stotelėje pateikiamus tvarkaraščius ir kitą informaciją“. Išmanieji – tai tik viena alternatyva, o informacija keleiviams turi būti pasiekiama kuo daugiau būdų ir kuo paprasčiau – ir nieko paprasčiau už fiziškai egzistuojančius užrašus nebus.
⬥ „Tereikia įrengti daugiau švieslenčių“. Švieslentės puikiai tinka rodyti artimiausius atvykimus, pranešimus apie vėlavimus, tačiau nėra prasmės švieslentėje rodyti pastovią informaciją (pvz. tvarkaraštį, maršrutų sąrašą, stotelės pavadinimą), kurią daug pigiau ir patogiau pavaizduoti fiziškai.
⬥ „Tvarkaraščius galima pateikti ant elektroninio popieriaus – tai daug paprasčiau“. Vilniuje jau buvo išbandomas el. popierius. Atkreipkite dėmesį į labiausiai spaudoje akcentuojamą jo privalumą – neva labai operatyviai galima pakeisti tvarkaraščius, tai labai paprasta ir pigu. Tačiau tai visiškai netinkama motyvacija. Tvarkaraščiai turi būti tokios struktūros, kad visus metus būtų beveik nesikeičiantys. Atostogų ar švenčių metu tam tikri reisai gali tolygiai „iškristi“, tačiau tvarkaraščio griaučiai nesikeičia, ir visų metų informacija turi aiškiai matytis ant vieno A4 lapo. Normaliuose miestuose tvarkaraščiai keičiasi tik kartą per metus, tačiau dažniausiai kosmetiškai, o daugelio maršrutų tvarkaraščiai nusistovėję metų metus. Tai, kad Vilnius keičia tvarkaraščius kas keletą mėnesių, yra visiškai nepateisinama. Beje, Lietuvoje miestų maršrutai važiuoja labai retai, todėl tie dažni tvarkaraščių kaitaliojimai tik dar labiau didina VT nepatrauklumą.
8. Pabaiga
Taigi, žiūrėkite, kaip viskas susiję:
- Užsienyje naudojami žymiai efektyvesni ir patogesni taktiniai tvarkaraščiai.
- Todėl ir maršrutų tinklas normalus (mažesnis skaičius maršrutų, bet dažniau važiuojančių).
- Todėl ir informacijos kiekis sumažėja, ji tampa paprastesnė, pastovesnė (keičiasi retai).
- Taigi ir pateikimas tampa paprastesnis.
O visa ta informacija pateikiama daug aiškiau, patogiau. Matėte nuotraukose, kad užsienio stotelėse elementai vienas su kitu dera, funkciškai viskas apgalvota, taikomasi sukurti patogią ir estetišką aplinką. Praėjusiuose įrašuose jau rašiau apie spec. bortelius, pagreitinančius įlipimą ne tik neįgaliesiems, apie persėdimo mazgus, STOP mygtukus ir dar dešimtis kitų skirtumų, kurie kartu sudėjus sudaro kolosalų Lietuvos VT atsilikimą nuo išsivysčiusių šalių.
O kada pas mus baigsis cilindrų era – nevykusio viešojo transporto era?
***
- Kaip sukurti tobulą autobusų tvarkaraštį Lietuvos miestams?
- Kaip turi atrodyti stotelė? (Spec. borteliai kol kas yra tik keliose vietose Kaune ir nenaudojami pagal paskirtį)
- Kaip turi atrodyti transporto mazgas? Augsburgo pavyzdys
- 20 darbų, kurie kardinaliai pagerintų Vilniaus transportą
Komentarai laukiami. Naujienų nepraleisite sekdami per FB arba prenumeruodami naujienlaiškį.
100 minčių 
Man įdomu kas visus šiuos pokyčius turėtų inicijuoti? Vilniaus savivaldybė ar VVT? Ar yra skyrius Vilniaus savivaldybei kuris nuolat dirbtų ties viešuoju transportu? Ar tiesiog kartais kokį projektą sugalvoja? Nes jei nėra komandos kuri ištisai vien tik ties tuo dirba, sunku tikėtis, kad bus koks nors kitas, o ne padrikas rezultatas.
PatinkaPatinka
Ar gali JUDU (Susisiekimo paslaugos) savo noru kažką inicijuoti? Vargiai – kas jiems iš to? Todėl viskas turi prasidėti nuo nurodymo savivaldybėje gerinti VT padėtį.
Įsivaizduokim, kad po 4/8/12 metų savivaldybė pasiryžusi kokybiškai pagerinti VT. Pagal ką bus gerinama? Tam juk reikia normalios studijos, plano. Kas jį padarys, ir ar rengėjams bus žinomi plačiai Europoje naudojami VT organizavimo principai? Pvz. (integruotasis) taktinis tvarkaraštis. Užsienyje studijos, moksliniai darbai, straipsniai, daktaro disertacijos šita tema rašomos jau 30 metų, o Lietuvoje aš pirmasis pavartojau šitą terminą. Ką tada veikia visi VT studijas atliekantys žmonės (pvz. neseną Klaipėdos tramvajaus studiją) ir „mokslininkai“, jeigu jų darbuose net tokio termino nėra? Kur visi kiti dalykai, kuriuos aprašiau: spec. borteliai (pagreitinantys transportą, todėl turi būti įtraukiami į studiją), persėdimo mazgai ir t. t.? Darnaus judumo planuose irgi tokių dalykų beveik nėra. Išvada: visur yra nekompetentingi asmenys, ne tik kad nesigaudantys šitame dalyke, bet net patys viešuoju transportu užsienyje nevažinėję.
Kalbant apie pačių stotelių dizainą, informacijos pateikimą, tai Lietuvoje mėgstama išradinėti dviratį. Pvz. LTG Link pasidarė nesąmoningas švieslentes, nors visose Vakarų šalyse vyrauja visai kitoks pateikimas – daug aiškesnis. Bet tie, kas nurodė atlikti užduotį, yra maušai, nes nesuvokia, kad jiems pateikė visišką šlamštą, „analagov niet“.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Įdomu kaip tai padaryti ten, kur daug maršrutų?
PatinkaPatinka
Ačiū už susidomėjimą ir klausimą. O kas gali nepavykti esant daugiau maršrutų? Žvilgtelėkite į nuotraukas Nr. 16, 22, 23, 27-29. Stiklinėse dėžėse (nuotr. 27, 28) galima pateikti kad ir 10-15 maršrutų tvarkaraščių 🙂
Pridursiu dar du dalykus: normaliose šalyse dažniausiai nebūna tiek maršrutų vienoje stotelėse, nebent kažkur svarbiuose mazguose arba keliose stotelėse šalia jų, kur maršrutai dar nespėja išsiskirstyti po skirtingas gatves. Antras dalykas: taktinis tvarkaraštis gali užimti labai mažai vietos, tam tikrais atvejais užtenka nedidelės lentelės su maždaug 6 eilutėmis ir 6 stulpeliais. Aišku, vienam maršrutui vis tiek sueikvojamas vienas A4 lapas. Bet ką noriu pasakyti: pagal informacijos kiekį ir patternų nebuvimą, lietuviško stiliaus tvarkaraščiai yra daug sudėtingesni, todėl paprastam žmogui mažiau suprantami ir mažiau intuityvūs, keliantys mažiau pasitikėjimo. Net turint ant to paties A4 lapo atspausdintą taktinį ir lietuvišką tvarakaraštį, lietuviškas bus labiau atstumiantis.
PatinkaPatinka