Lietuvos miestuose dar šen bei ten šmėsteli užrašas VALGYKLA. Čia užsukę senesni žmonės prisimins vaikystę ir tarybinius laikus, kiti, labiau pinigus skaičiuojantys, pasidžiaugs mažesnėmis kainomis ir didesnėmis porcijomis, o biurų planktonas paįvairins savo kasdienybę paskanavęs charčio sriubos ir katlietų, o ne jam įprastų sušių ar trintos daržovyčių sriubos su chia sėklomis ir bambukų ūgliais.
Kertiniai kiekvienos valgyklos akmenys
Valgyklą galima apibūdinti keletu požymių. Pirmasis – „papietauji ir išeini“ principas. Tokia įstaiga vadinasi valgykla, valgykla-kavine, arba tik kavine. Bet niekada nebus „restoranas“, nes juk taikosi tik į darbo dienomis pietaujančius paprastus žmones.
Antras požymis – neįmantrus maistas, kartais primenantis namus, kartais šiaip praeitį. Priešingai nei tinklinėse kavinėse, valgyklose dažniausiai galima daugmaž sukontroliuoti savo lėkštės turinį – kokį garnyrą dėti, ar pilti padažo… Ir visa tai – už mažesnę kainą, nei paprastoje kavinėje.
Trečias požymis – tai kompotas. Ir galbūt kefyras, kaip mažiau populiarus pasirinkimas. Bet kaip parodė mano vėlesnė patirtis, vienoje valgykloje kaip tyčia kompoto nebūna. Ką gi, teks pasinaudot posakiu „išimtis tik patvirtina taisyklę“.
Seniau ir dabar
Tarybiniais laikais valgyklos misija buvo pamaitinti darbo žmogų, kad jam nereikėtų gaišti laiko ir jėgų valgio gaminimui ir nešiojimuisi. Kiekvienoje mokykloje, gamykloje, didesnėje įstaigoje ir net kolūkyje būdavo valgykla. Darbo žmogus turėjo būti sotus. Didelėse gamyklose būdavo po kelias valgyklas. Vartydamas 1991 m. Alytaus telefonų knygą, radau, kad „Alytaus tekstilė“ turėjo net penkias valgyklas! Jos vadinosi taip: Valgykla Nr. 1, Valgykla Nr. 2, …
Perfrazuosiu kažkur skaitytą mintį: tas milžiniškas valgyklų skaičius (su pigiu maistu) buvo savotiškas nenatūralumas. Todėl nenuostabu, kad po Nepriklausomybės atgavimo šimtai jų žlugo.
Kur išliko valgyklos? Daugiausia mokyklose, kolegijose, universitetuose – kai kada pašaliečiams nepasiekiamos. Lengviau aplankyti pavyktų pramonės rajonuose ir kurortiniuose miestuose išlikusias valgyklas, kur kiekvienas klientas laukiamas. Kuo paprastesnis kontingentas, tuo daugiau tokio tipo maitinimo įstaigų. Pavyzdys: Šventosios valgyklų gausybė.
Šieno kupetoje šviečiantys deimantai
Ką atrasite valgykloje, be maisto? Dažniausiai savo srities profesionalus: žmones, kurie dirba tikriausiai jau kokius 25 metus. Valgyklose dažniausiai nusistovi kolektyvas: kaip buvo 90-taisiais, taip ir liko. Kartais nusistovi receptai. Kartais baldai ir interjeras. Yra ir ypatingų valgyklų, kuriose iki šiol išlikę vertingi interjerai iš aštunto ar devinto dešimtmečio. Kai kada jie barbariškai suniokojami, kai kada ir toliau džiugina pietautojus.
Tad užsukę į valgyklą patirsite kažką neįprasto, paįvairinsite kasdienybę. Nieko nėra amžino, tai naudokitės proga.
Valgyklų atmosferos
Laikas nuo laiko bandau atrasti visokiausias valgyklas. Savotiškus reportažus įkeliu į šitą tinklaraštį – taip ir gimė įrašų serija „Valgyklų atmosferos“. Čia rasite ir praktiškos informacijos (kokios porcijos, kainos), ir pažintinės medžiagos (kokia atmosfera, aptarnavimas ir interjeras). Kviečiu paskaityti!
- #1. Paprastumas par excellence
- #2. Vegetarų košmaras rūsyje
- #3. Palanga
- #4. Milžiniška valgykla „Svetingumas“
- #5. Legendiniai sultiniai
- –
Post Scriptum: verta aplankyti
Nuostabioje svetainėje „Kompotas“ aprašyta ir nufotografuota labai daug valgyklų, o ir patys lankytojai papildė puslapį savo surastomis valgyklomis. Ačiū projekto autorei, kurios dėka suradau ne vieną gerą ir pigią valgyklą. Deja, paskutiniai papildymai – 2012 metų, ir dabar internete apie šias unikalias valgymo įstaigas – nė šnipšt. Šituo įrašu gal nutrauksiu tą informacinį vakuumą.
Dar buvo įdomus tinklaraštis pietukai.lt. Deja, jis tikriausiai išnyko. Buvo meniškai parašytų įvairių valgyklų aprašymų – tarsi trumpų novelių 🙂 (Paipildymas: iš interneto archyvo išsikasiau keletą tų linksmų valgyklų apžvalgų, bet kadangi tekstai ne mano, tai nepublikuosiu).
100 minčių 