Nuo Kauno jūrų uosto iki tobulo kolūkio. Nepamirštos ateitys

Kaunas netapo jūrų uostu. Tobula gyvenvietė nebuvo sukurta. Tai buvo tik vizijos ir planai, kuriuos šiandien galite pamatyti Vilniuje.

Neišsipildžiusios vizijos, užmiršti planai ir galėjusios egzistuoti alternatyvios realybės turi savyje kažką be galo įdomaus. Jos netapo tikrove. Galbūt tik per plauką. Gal dėl kažkokio vieno atkaklaus žmogaus. Gal dėl kokios vienos neparankios aplinkybės tą akimirką.

Valstybės pažinimo centre vyksta paroda „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“. Čia pamatysite nemažai įvairiausių ateities vizijų, kurių dauguma neišsipildė.

par2

Pirmiausia galima paminėti vieną urbanistinį užmojį iš ~6 dešimtmečio: kvartalą prie Lukiškių. Jame turėjo atsirasti būstinės įvairioms valdžios institucijoms. Maždaug dabartinio Seimo vietoje turėjo stovėti aukštesnių pastatų grupelė. Tačiau planai pasikeitė ir didžioji dalis teritorijos buvo tvarkoma bei užstatinėjama jau gerokai vėliau.

Parodoje daugybė įvairiausių eksponatų. Yra ir autentikos, yra ir kūrybinių interpretacijų. Kai kas pasukta linksmesniu kampu. Štai buvo kalbama apie kolūkius. O šalia pateikiamas idealios kolūkio gyvenvietės modelis 🙂

par1

Dabar prisimenu kažkada vartytą tarybinę knygą, kurioje aptikau įdomią pastraipą apie ateities miestus ir kolūkių gyvenvietes. Buvo rašoma, kad miestai ir kolūkiai nuosekliai vystomi, vis daugiau plečiami. Į žmonių poreikius atsižvelgiama, viskas projektuojama gerai. Ir štai vieną dieną gyvenvietės ir miestai išsiplės taip, kad susilies į vieną darnią visumą. Ir visiems gyventi bus gera 🙂

Kauno jūrų uostas

Galbūt įdomiausias inžinerinis projektas iš tarybinio periodo: Baltijos ir Juodosios jūrų sujungimas. Dniepras turėjo būti sujungtas su Nemunu. Ant pastarojo jau buvo suplanuota visa virtinė užtvankų – hidroelektrinių, panašių į Kauno HE. Tokie miestai kaip Jurbarkas, Birštonas ar Alytus turėtų savo milžiniškas užtvankas, o laivai, persikeldami per šliuzus ir kanalus, palengva plukdytų krovinius nuo vienos jūros iki kitos.

uztv

Kaune būtų nemažas logistinis mazgas su stambiu uostu. O Jurbarkas būtų buvęs ne šiaip sau miestelis – koks ketvirtas respublikoje su 120 tūkstančiais gyventojų. Čia stovėtų, anot G. Kasparavičiaus [1], „išskirtinis pramoninis-energetinis kompleksas su hidroelektrine, naftos perdirbimo, propileno pluošto, vinilacetato, organinės sintezės, medvilnės kombinato gamyklomis“.

Bet atėjo suvokimas, kad bus problemų su vandens lygio reguliavimu, gigantiškais užlietų teritorijų plotais ir didelėmis išlaidomis, tad projekto atsisakyta.

Projektas: miręs ar dar gyvas?

Įdomiausia, kad ir šiandien yra žmonių, norinčių Nemuną ir Nerį apstatyti užtvankomis taip, kad neliktų nė metro natūralios vagos [2]:

[Galimybių] studija [[parengta 2005 metais!]] pagal suformuluotus uždavinius primena nelabai vykusį mokslinės fantastikos kūrinį. Joje užsibrėžtas uždavinys – pasiekti, kad Nemunu iki Kauno galėtų plaukioti Reino didieji krovininiai laivai ir kruiziniai keleiviniai laivai. Turint omenyje, kad Nemuno vandeningumas yra beveik 4 kartus mažesnis nei Reino, o garantuotas jo gylis nuo Kauno iki Jurbarko yra viso labo 1,2 m, akivaizdu, kad pertvarkyti Nemuną į Reiną nepavyks. Tai ne tik pernelyg sudėtingas, bet ir pernelyg brangus uždavinys, nes siekiant panaudoti didesnius laivus ir atpiginti pervežimus būtinas net 3 metrų laivybos gylis, kurį pasiekti galime tik naudodami labai brangias inžinerines priemones – užtvankas ir laivybos šliuzus, o Kuršių mariose reiktų nuolat gilinti dabartinį 1,2–2,0 m gylio laivybos kelią.

Tačiau, kaip ir buvo galima nesunkiai numatyti, atlikus preliminarius skaičiavimus studijos autoriams neišvengiamai teko padaryti išvadą, kad užtvankos vien tik laivybos tikslams yra ekonomiškai nuostolingos. O toliau seka pasiūlymas, dėl kurio ši studija faktiškai ir buvo rengta – norint užtikrinti laivybos Nemunu rentabilumą, būtina visose penkiose planuojamose užtvankose įrengti hidroturbinas elektros gamybai. Bendra įrengtoji šių hidroelektrinių galia sudarytų 69,4 MW. Nors tokie pajėgumai valstybės mastu nėra labai reikšmingi, bet tai sudarytų galimybes hidroelektrinių savininkams gauti 23,5 mln. € pajamų per metus. Tuo ir galima paaiškinti tą didžiulį suinteresuotų grupių spaudimą, su kokiu periodiškai bandoma „prastumti“ užtvankų statybai reikalingas įstatymų pataisas.

Jeigu ne ES teisės aktai ir tarptautiniai įsipareigojimai, mes balansuotume ant bananų respublikos ribos, kur kiekvienas verslininkas daro su gamta ir aplinka, ką tik užsigeidžia. Hidroelektrinės nepavyko vienam verslininkui, užtai Vilniaus metro įstatymą neseniai pavyko prastumti kitam. Svarbiausia – įtikinti Seimo narius, o po to jau kaip nors prasisuksim.

Pabaigos žodis

Taip, nei tobulo kolūkio, nei Kauno jūrų uosto neturim. Bet su šitomis ir daugybe kitų idėjų galima susipažinti parodoje. O jeigu kils kokių minčių, galėsite sudėlioti savo ateities Lietuvą:

par3

Rekomenduoju

Beveik realybė – neįgyvendinti projektai!

  1. Nesprogęs TV bokštas
  2. Brėžiniuose likusi Pilaitė
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s