„Pėsčiuosius reikia mylėti. Pėstieji – didžioji žmonijos dalis. Dar daugiau – geresnioji jos dalis. Pėstieji sukūrė pasaulį.“
Šiais žodžiais prasideda žymusis romanas „Aukso veršis“ (1931). Juk pėstieji pastatė miestus, tiltus, išrado spaudą, o mašinos juos traiško ir žaloja. Pėstieji turi prisitaikyti ir tik žiūrėti, kad jų nepervažiuotų.
„Dideliame mieste pėstieji gyvena kaip kankiniai. Jiems sukurtas tam tikras transporto getas. Pereiti gatvę leidžiama tik sankryžose, tai yra kaip tik ten, kur judriausias eismas ir kur lengviausia nutraukti tą plaukelį, ant kurio kabo pėsčiojo gyvybė. <…>“
„Ir tik mažuose Rusijos miesteliuose pėsčias žmogus tebegerbiamas ir tebemylimas. Ten dar jis šeimininkauja gatvėse, nerūpestingai slampinėja jomis ir vingiuoja skersai išilgai ir bet kuria kryptimi.“
Dvejais metais anksčiau, 1929-aisiais, architektas Le Korbiuzjė rašydamas prisiminė, kaip dar prieš du dešimtmečius kelias „priklausė mums“. „Jame dainuodavome, ginčydavomės, o vežimas lėtai slinkdavo pro šalį“. Užtat vėliau išejimas pro namų duris reiškė, kad gali tapti potencialia daugybės zujančių motorų auka.
Taigi atsiradus automobiliui ir vis didėjant gyventojų kiekiui, miestai susidūrė su gausybe ekologijos, spūsčių, erdvių problemų. Jos buvo ypač ryškios XX a. pradžioje. Visa tai matydamas Le Korbiuzjė ieškojo sprendimo ir suprojektavo šiuolaikinį miestą. Jam skirta knyga – „The City of To-morrow and its Planning“ (1929). Draugai sakė: „Visa tai tinka nebent 2000-iesiems metams!“, o žurnalistai planą vadino „ateities miestu“. Bet pagal Korbiuzjė, tai „šiuolaikinis miestas“. Nes, anot jo, rytojus nepriklauso niekam.
„Miestas byra, jis nebegali ilgiau tverti. Jo laikas – jau praeityje.“
Tad koks buvo tas rytdienos miestas ir ar jis tapo realybe?
1. Tiesi linija
1929 metais miestuose dar nebuvo tokių aukštų pastatų, kokius mes įpratę matyti šiuolaikiniuose miestuose. Užtat tie pastatai buvo sustatyti tankiai, gatvelės siauros, vingiuotos, užstatoma netvarkingai. Gatvių išsidėstymas dažnai išlikęs iš viduramžių. Le Korbiuzjė sako: kodėl šiuolaikinis žmogus – racionalus, siekiantis savo tikslo, norintis nusigauti nuo taško A į tašką B – turi vinguriuoti kažkokiais kreivais senovės pirklių asilų išmindžiotais takais?
2. Aukštis
Le Korbiuzjė siūlė kurti miestus, kur žaluma užima ne 5 ar 10% ploto, o 85 ar net 95 procentus. Štai kodėl „šiuolaikinio miesto trims milijonams gyventojų“ centre turėtų stovėti 60-ties aukštų dangoraižiai, skirti komercijai. Kiekvienas dangoraižis įsodintas į gana didelį žalumos gabalą. O gyvenamuosiuose rajonuose architektas siūlė „ląstelinę“ sistemą, kur butai tęsiasi per du aukštus ir turi savo erdvią terasą.
3. Greitis
„Miestas, sukurtas greičiui, yra sukurtas sėkmei“. Korbiuzjė siūlė išvystytą transporto sistemą – plačias tiesias magistrales, kelių lygių sankryžas, geležinkelio linijas, nuo centro ratais praeinančias pro gyvenamuosius rajonus. O pačiame centre – pagrindinė stotis, ant kurios stogo gali leistis ir orlaiviai…
Rytdienos miestas šiandien
Įdomu tai, kad kai kurie Le Korbiuzjė siūlomi sprendimai tapo realybe. Žinoma, galbūt ne visu šimtu procentų. Pavyzdžiui, Paryžiaus centras nebuvo išgriautas ir užstatytas 60 aukštų dangoraižiais. Bet daugybė XX amžiaus miestų tikrai turi „rytojaus miesto“ bruožų.
Pavyzdžius imkim iš Vilniaus pagal aukščiau paminėtus tris punktus.
1. Tiesi linija. Vilniaus magistralinės gatvės suprojektuotos jau žinant, kad jos bus magistralinės, todėl nėra pernelyg kreivos ar siauros. Pasižiūrėkite į palydovines nuotraukas ir pamatysite aiškų ir tiesų pagrindinių gatvių tinklą (Laisvės pr., Geležinio Vilko g. ir t. t.). Tada palyginimui pažiūrėkite į, pavyzdžiui, Londoną:
2. Aukštis. Gal nuskambės keistai, bet tarybiniai daugiabučių rajonai iš esmės atitinka Le Korbiuzjė miesto viziją. Pažiūrėkite į Lazdynus, ypač į šešiolikaaukščius, apsuptus pušų ir žalumos. Praktiškai kiekvienas vadinamojo laisvo planavimo mikrorajonas su žalumoje išmėtytais pastatais yra tolimas „rytojaus miesto“ anūkas.
3. Greitis. Miestų transportas tikrai pasikeitė nuo 1929-ųjų. Daugiau metropolitenų, greitkelių, viadukų, estakadų. Transporto priemonių greitis per šimtą metų miestuose tikrai išaugo.
Le Korbiuzjė idėjos buvo be galo reikšmingos XX a. urbanistikai ir mus veikia iki šiol. Tiesi linija, į žalumą įsmigdytas bokštas ir greičiui sukurtas miestas – tai dalis idėjų, kurių pėdsakus greičiausiai galite įžvelgti ir savo mieste. Laimei, ne visi sumanymai buvo įgyvendinti.
Ką paskaityt dar? Apie Le Korbiuzjė ir moderniąją architektūrą | Kaip tampame automobilių vergais
100 minčių 