Ypatinga knyga 002. Moderniosios architektūros mitai

Kai pirmą kartą Lietuvoje organizuojamam 2011 m. Europos krepšinio čempionatui buvo pastatyta Kauno arena, pasigirdo visokių atsiliepimų. Ne visiems patiko jos neužbaigtumas. Prisimenu – sėdžiu persirengimo kambaryje ir matau mūsų kūno kultūros mokytoją plūstant naująjį pastatą su paliktais vamzdžiais. Neiškenčiau ir pasakiau: „Bet toks buvo architekto sumanymas!“ Ir man staigiai atšovė: „Ar žinai, kad pagal apklausas aštuoniem iš dešimties žmonių nepatinka modernus menas!“ Tąkart nutariau patylėti, nors iš žvilgsnio jaučiau, kad iš manęs laukia kontrargumentų.

Taip buvo 2011 metais. Neseniai perskaičiau labai provokuojančią knygą apie architektūrą ir grįžau prie šito įdomaus klausimo. Kokia ta vadinamoji moderni architektūra? Ar pagrįstai daugelis ją nuvertina ar net nekenčia?

Malcolm Millais. Exploding the Myths of Modern Architecture

Frances Lincoln, 2009

Autorius sąmojingai ir pagrįstai parodo, kad kai kurie visuotinai garbstomi moderniosios architektūros pastatai iš tikrųjų yra nesėkmės. Iš išorės vaizdas gal ir gražus, pastatas savo formomis inovatyvus, jo nuotraukų pilna architektūrinėse knygose ir žurnaluose. Deja, iš tikrųjų daugelis „ikoninių“ moderniosios architektūros kūrinių nėra nei funkcionalūs, nei patogūs, statybos išlaidos dažniausiai viršija biudžetą keletą kartų ir trunka daug ilgiau nei planuota.

Sidnėjaus Operos rūmų vargai

sydney-opera-house-side-view

Ryškiausias pavyzdys – Sidnėjaus Operos rūmai. Kas nėra jų matęs? Jie jau seniai tapę Sidnėjaus ir Australijos simboliu. Statybos turėjo trukti 4 metus ir kainuoti 7 mln. dolerių, bet iš tikrųjų viskas atsiėjo 102 mln. dolerių ir užtruko 14 metų! Tai bene didžiausia visų laikų projektų valdymo nesėkmė. Žymieji kriauklės formos stogai sukėlė nemažai sunkumų – niekas nežinojo, kaip juos pastatyti. Kadangi statybos buvo pradėtos dar nespėjus išspręsti konstrukcinių problemų, vėliau teko išleisti ne vieną milijoną dolerių koreguojant esamus dalykus. Architektas projektuodamas taip ir nesugebėjo sutalpinti 3000 vietų didžiojoje salėje, nors tai privalėjo būti minimalus žiūrovų skaičius, kad koncertas bent jau atsipirktų. Kai pinigų reikėjo vis daugiau, o progreso nebuvo matyti (jau keletą metų Utzonas nesugebėjo pateikti paskutiniosios projekto dalies brėžinių), naujai išrinkta valdžia nusprendė nutraukti finansavimą. 1966 m. Utzonas atsistatydino ir daugiau nebegrįžo į Australiją.

Iš pradžių Utzonas tikėjosi, kad jį dar pasikvies atgal prie projekto, todėl nepaliko savo brėžinių ir eskizų. Tačiau nuspręsta architekto negrąžinti: teko padaryti naujus brėžinius ir išaiškėjo daugybė nenumatytų kliūčių. Pavyzdžiui, akustikos konsultantas teigė, kad pagrindinėje salėje įmanoma sutalpinti tik 2000 vietų. Įrengus 3000 vietų (tokie buvo projekto reikalavimai), akustika būtų siaubinga.

Dabar operai skirta mažoji 1200 vietų salė, o didesnioji – koncertams. Buvęs Sidnėjaus Operos orkestro dirigentas Edo de Waart kartą grasino boikotuoti pastatą dėl ypač blogos akustikos, o pagal 2011 m. atliktą Australijos muzikantų, kritikų ir žiūrovų apklausą didžioji salė užėmė 18 vietą iš 20-ties. Beje, mažoji salė tame pačiame sąraše užėmė 20 vietą. Reikės dar ne vieno milijono, kad akustika būtų nors kiek pakenčiamesnė.

Mesjė Le Korbiuzjė, …!

Gausybe pavyzdžių M. Millais parodo, kokia modernioji architektūra būna apgaulinga. Kultinio architekto Le Corbusier sukurtame „Gyvenamajame vienete“ (Unite d’ Habitation) norint įeiti į kai kuriuos butus, reikia praeiti pro virtuvę, o kai kurie vaikų miegamieji neturi langų. Koridoriai, iš kuriuos patenkama į butus – tamsūs ir žemi (2,26 m aukščio). Pastate, kuris turėjo būti „miestas mieste“, turėjusios įsikurti parduotuvės taip ir nepradėjo veikti arba išnyko – per mažai pirkėjų. Kad pro didelius langus mažiau kaitintų saulė, architektas sugalvojo horizontalias plokštumas, kurias pavadino brise-soleil. Deja, jos nedaug kuo padeda, nes pastatas orientuotas į rytus ir vakarus – horizontalios plokštumos neapsaugo nuo žemai esančios saulės! Be to, ant brise-soleil susikaupusius nešvarumus gali valyti tik adrenalino mėgėjas, nes čia nėra jokių apsaugų.

unitc3a9_habitation
Brise-soleil

Apskritai Le Corbusier suprojektuotuose namuose buvo ne visai patogu gyventi. Dažnai žmonės neapsikentę išsikraustydavo. Plokščias stogas – šio architekto ypač propaguotas dalykas – dažnai pradėdavo leisti vandenį. Lietvamzdžių ar kitų įprastų apsaugos priemonių nuo lietaus nebuvo – kitaip būtų sugadinta pastato estetika. Dėl to sienos drėkdavo, sutrūkinėdavo. Dėl didelių langų vasarą tvyrodavo nepakenčiamas karštis, o žiemą būdavo vėsu ir drėgna. Garsioji Villa Savoye irgi ne išimtis. Jos šeimininkai Savojai ne kartą rašė architektui:

„Mesjė Le Korbiuzjė, mūsų garaže vis dar lyja…“

Po karo šis namas atliko tvarto funkciją, kol galop nuspręsta jį nugriauti. Tik per atsitiktinumą Villa Savoye buvo išsaugota, užtai dabar tai tikra architektūros mylėtojų meka.

villa-savoye
Ville Savoye

Nenumatyti sunkumai

M. Millais mini, kaip projektuojant žymius pastatus dažnai susiduriama su realybe. Architektas magišką įkvėpimo akimirką, ant servėtėlės paišydamas eskizą, akimirksniu „suvokia“ visą projektą ir išsprendžia problemas. Po to atkakliai priešinasi bet kokiems pakeitimams, kietakaktiškai laikydamasis savo pirminio sumanymo. Žinoma, tai pareikalauja nemažai laiko, pinigų ir bemiegių naktų inžinieriams bei konstruktoriams, kurie vėliau gali didžiuodamiesi pareikšti, kad jiems pavyko „įveikti iššūkį“ ir yra apdovanojami savo kolegų. Be abejo, įgyvendinti apie konstrukcijas dažniausiai nesusigaudančio architekto sumanymą iš tiesų būna tikras iššūkis. Deja, kartais paaiškėja, kad ne viskas pavyko – Pompidou centro eksterjerą prireikė remontuoti jau po 15 metų (pastatą prireikė visiškai uždaryti praėjus 20 metų po atidarymo).

texte-an-icon-of-20th-century-architecture
Center Pompidou

Visko būna ir su architektų suprojektuotais tiltais. Normano Fosterio ir Arup kompanijos sukurtas Tūkstantmečio tiltas Londone pramintas „tiltu siūbuokliu“ (the Wobbly bridge). Jis atidarytas dviem mėnesiais vėliau nei planuota ir biudžetą viršijo 2,2 mln. svarų. Nepaisant to, jau atidarymo dieną šis pėsčiųjų tiltas pradėjo siūbuoti, dėl ko jį teko iškart uždaryti. Praėjus dvejiems metams (ir išleidus 5 mln. svarų) – teko pritaisyti tam tikrus „svarmenis“ – tiltas jau nebesiūbavo.

* * *

Knygoje parodyta, kad kartais šiuolaikiniai pastatai savo funkciją atlieka net prasčiau, negu jų pirmtakai iš praėjusių šimtmečių. Neretai vadinamoji modern architecture yra sudievinama, nutylint jos trūkumus. Be to, modernizmas atmetė praėjusių amžių ornamentus ir dekoracijas kaip nereikalingas, nefunkcionalias. Tačiau pastatai ir tiltai įgauna vis pretenzingesnes formas, kurios struktūriškai visiškai nereikalingos ir tėra architektų užgaidos! Ar tai kartais nėra dekoracijos, tik pridengtos hi-tech išvaizda ir įvairiais lozungais?

Architekto ir inžinieriaus Malcolm Millais parašyta knyga aiški, nesudėtingo stiliaus, gausiai paremta šaltiniais. Nepaisant to, jaučiasi sąmojis, o neretai dalelė kandaus humoro priverčia ir nusijuokt.

Šaltiniai

  • Dejevsky, M. 1996. France confronts a blockage in the Pompidou pipe dream, The Independent. Nuoroda
  • Kamenev, M. 2011. Sydney’s Opera House: Easy on the Eyes, Not the Ears, TIME. Nuoroda
  • Pearlman, J. 2016. Sydney Opera House announces major renovations to fix its ‘hideous’ acoustics, The Telegraph. Nuoroda

Įrašų serija „Ypatinga knyga“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s