Apie Cezarį

Knygos. Desertui – monografija apie Cezarį. Bibliotekoje viliojančiai atrodė istoriniai romanai apie Cezarį. Vis dėlto iš istorijos lentynos pasiėmiau paprastą, sovietinio autoriaus S. Utčenkos monografiją be jokių išpuoštų viršelių. Tik 320 puslapių. Iš pradžių neatrodė kaip daug žadanti knyga.

S. Utčenka. Julijus Cezaris

Mintis, 1990

ce2

Bet skaityti tikrai apsimoka. Žinoma, sakiniai vietomis ilgi, kažkiek moksliški, bet net skaitant greitu tempu visai lengva suprasti. Dėstymas aiškus. Anksčiau nebuvau skaitęs apie Cezarį ar Romos imperiją, bet knyga praktiškai nereikalauja kažkokių išsamių išankstinių žinių. Galima daug sužinoti apie Cezario aplinką, charakterį, to meto situaciją Romos imperijoje. Pasimato politinės intrigos, kasdienis gyvenimas.

Dvigubas skaitymas. Įsitikinau, kad labai verta skaityti apie tą patį dalyką iš kelių knygų ir pradėti nuo lengviausios. Iš pradžių perskaičiau Plutarcho biografijas, kurių paskutinė buvo apie Cezarį. Nedidelė (60 psl.), lengvai suvokiama. Tada iškart skaičiau šitą monografiją. Gerai įsiminė Cezario gyvenimas, nes beveik viskas pasikartojo du kartus. Plutarcho biografijoj gyvai, vaizdingai, trumpai. S. Utčenkos monografijoj plačiau, išsamiau, tiksliau, netgi dalinai remiantis tuo pačiu Plutarchu. Bet čia pasiremta ir kitais šaltiniais: Svetonijumi, Saliustijumi, Dionu Kasijumi, Apianu. Todėl vaizdas susidaro gana ryškus, aiškus ir išsamus.

Kodėl Cezarį nužudė? Vienas vertus, jis vykdė savo pagrsėjusią gailestingumo ir mielaširdystės (clementia et misericordia) politiką ir pasigailėdavo priešų – dažnai neįsakydavo nužudyti, o tik ištremdavo arba visai atleisdavo. Katonas jaunesnysis, kovęsis su juo pilietiniame kare ir pralaimėjęs, susivarė kardą į pilvą. Kai aplinkiniai bandė jį išgelbėti ir susiuvo žaizdą, atsipeikėjęs pats išsidraskė vidurius, kad tik Cezaris jo nepažemintų pasigailėdamas ir dovanodamas gyvybę.

Kare tokia taktika gal ir buvo nebloga, nes miestai atverdavo Cezario kariuomenei savo vartus, duodavo maisto, priešo kariuomenės dalys pasiduodavo. O karuose parama ir aprūpinimas buvo labai svarbūs dalykai. Tačiau Romoje politiniai priešininkai nepaisydavo Cezario pasigailėjimo ir galiausiai suorganizavo sąmokslą.

Visgi Cezaris buvo toks talentingas karvedys, sumanus forumo politinis veikėjas, klastingas diplomatas! S. Utčenka sako, kad nepaisant to, Cezaris kaip „valstybės veikėjas“ buvo diletantas. Jis neturėjo pakankamai patyrimo, be to, galėjo užsiimti valstybės reikalais tik priešokiais, tarp karo veiksmų. Štai kur buvo didžiulė problema.

Galiausiai – koks gi buvo būdas pasipriešinti Cezariui? Praktiškai vienintelis – jį nužudyti. Juk jis įsitvirtino valdžioje praktiškai neribotam laikui. Nenužudyti Cezario priešai sudarė tarsi opoziciją, tačiau ta opozicija nieko negalėjo padaryti. Liko vienintelis variantas…

Minusas. Šita knyga turi tipinę sovietinių knygų blogybę – jokių žemėlapiukų, jokių iliustracijų. Todėl kartais teko atsidaryt Google vaizdus ir žiūrėt, kur buvo kokia gentis ar upė (nes niekada net nepasakoma, kokios dabartinės šalies teritorijoje ji yra), koks buvo kariuomenių išsidėstymas mūšiuose. Čia milžiniškas minusas ir Herodoto „Istorijai“.

Daugiau apie istorines asmenybes

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s