Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje

„Šioje tikrai nelinksmoje situacijoje galiu išpranašauti tiek: XXI a. nebus lengvas. Blogiausiu atveju bus toks pat sunkus ar net sunkesnis, negu XX a., nors manėme, kad to amžiaus siaubas nebegali pasikartoti. Manau, kad blogiausiojo atvejo galima išvengti, bet tik tada, jei neužsikrėsime priešininko dvasia.“

– Tomas Venclova

opt-copyJei jus domina politiniai ir kultūriniai klausimai – priešprieša tarp Rytų ir Vakarų, įvykiai Donbase, Krymo okupacija, politkorektiškumas Europos Sąjungoje, žmogaus teisės – siūlau paskaityt 2015 m. išėjusią knygelę „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“.

Tai filosofo Leonido Donskio ir poeto Tomo Venclovos filosofiniai laiškai. Čia yra ne tik įdomių minčių, bet ir nuorodų į klasikinės literatūros kūrinius.

Iš šito susirašinėjimo galima nemažai sužinoti apie Rusijos disidentus, jų svarbų vaidmenį XX amžiuje, poveikį TSRS subyrėjimui, paliečiami demokratijos bei nedemokratinių rėžimų (Rusija, Kinija) klausimai. Aštriausias klausimas, centrinis aspektas – Rytų ir Vakarų priešiškumas vienas kitam, Rusijos grėsmė ir veiksmai, Lietuvos vaidmuo ir likimas šioj erdvėj tarp dviejų ugnių. Rašytojai gausiai remiasi literatūros kūriniais, istoriniais įvykiais, kultūros istorija.

Tikimybė, kad esate skaitęs šitą knygą – labai maža. Prisipažįstu, kad ir pats ją perskaičiau beveik atsitiktinai, tik kai ją parekomendavo senelis. Čia labiau intelektualams skirtas skaitinys, turbūt ne itin didelio tiražo, be rėksmingų viršelių (su kokiu piktdžiugišku Putino veidu ar kūju ir pjautuvu), be gausios reklamos. Filosofiniai laiškai. Į plačiąją publiką nesitaikoma. Tačiau knyga pasirodė visai lengvai įkandama.

Iš esmės, daugiausiai tekste šmėžuoja disidentų istorijos, jų mintys, taip pat mąstytojų ir filosofų citatos, šen bei ten įterpiamas koks poezijos posmelis. Žinoma, reikia žinoti šiek tiek pagrindinių istorijos personažų, dabartinių Vakarų Europos politikų. Tikiu, kad žmogui, kuris bent kiek orientuojasi istorijoje, išmano kažkiek geografijos ir retkarčiais paklauso žinių ar politinių diskusijų, esmė neliks nesuprasta. Žodžiu, neprivaloma būti perskaičius visų paminėtų autorių ir mąstytojų, nors nebūnant L. Donskio „kalibro“ profesoriumi to turbūt nelabai ir įmanoma padaryti.

candidevoltaireTačiau galop prisikasiau iki vietos, kur minimi veikėjai iš Voltero filosofinės apysakos „Kandidas, arba optimizmas“ – bingo! Šitą kūrinį esu skaitęs, atsiperka klasikos skaitymas. Voltero gyvenimas man irgi pasirodė įkvepiantis (esu jį aprašęs nesename įraše). Iš tiesų, galbūt „Kandidu“ remiamasi daug kur, ypač kur kalbama apie optimizmą, tačiau čia – pirma vieta, kur aptikau nuorodą į šį kūrinį. Tad manau, kad perskaityti „Kandidą, arba optimizmą“ visai vertėtų. Tačiau kol to nepadarėte, papasakosiu, kaip juo remiamasi.

Tomas Venclova teigia, jog viena iš jo mąstymo prielaidų yra „liberalinė demokratija yra ne tik geriausia santvarka, kurią žmonija sugalvojo šiame netobulame pavojingame pasaulyje, bet ir santvarka, kuri laimi konfrontacijoje su kitomis – net jeigu tas laimėjimas sunkus ir palaipsnis“. Tačiau poetas kartais suabejoja, ar tai nėra wishful thinking. Štai ir ateina eilė pasiremti Voltero kūriniu:

„Voltaire’as, kaip žinome, pavaizdavo filosofą Panglosą, kartojantį, kad šis pasaulis yra geriausias iš visų įmanomų, ir viskas jame išeina į gera. Visa Pangloso patirtis tai minčiai prieštaravo: vieni jį mušė, kiti grūdo į kalėjimų rūsius, bet jis niekada nenustojo optimizmo. Panglosu tikrai nenorėčiau būti, nors kažkas mane taip praminė. Veikiau vaizduojuosi save kaip to paties romano veikėją Kandidą, patyrusį galybę nuotykių ir knygos epiloge nusprendusį purenti savo sodą. Man, kaip ir Kandidui, pasaulis nėra geriausias iš geriausių – jis ganėtinai prastas, bet jame galima rinktis tarp itin blogų ir ne visai blogų sprendimų, taigi palaipsniui jį gerinti, purenti dirvą būsimoms kartoms (o čia gal svarbiausia – gerinti save). Ne kartą sakiau, jog esu „istorinis optimistas“, tikiu, jog viskas daugmaž susitvarkys, tik aš to nesulauksiu. Čia pasitaiko ne tik nemalonių, bet ir malonių netikėtumų. Nemaniau, kad savo akimis pamatysiu nepriklausomą, Europon įsijungusią, saugesnę negu tarpukario epochoje Lietuvą – o vis dėlto pamačiau.“

Beje, Voltero Panglosas – Leibnico filosofinių idėjų įkūnijimas: „Viskas kuo puikiausia šiame geriausiame iš visų pasaulių“.

Ilgesnis komentaras apie „Kandidą“

Tačiau įdomiau ir plačiau „Kandido“ idėjas ir kontekstą pakomentuoja Leonidas Donskis. Tikrai verta paskaityti. Pabandysiu trumpiau.

„Verta šiuos siužetus perinterpretuoti ir net intelektualiai peržaisti, nes, regis, jie tampa ir nūdienos pasaulio civilizaciniais klodais.

Voltero filosofinės apysakos personažai įkūnijo nesuderinamas ir tarpusavyje kovojančias etikos ir istorijos filosofijos versijas – krikščionišką-optimistinę (kuriai atstovauja stipriai sukarikatūrintas šaržuojamas Panglosas, it magiškus užkeikimus kartojantis Gottfriedo Wilhelmo von Leibnizo teodicėjos ir monadų teorijos teiginius) ir manichėjišką-pesimistinę. Pastarajai atstovauja manichėjas Martenas, lydintis Kandidą ir jo tarną Kakambą iš Pietų Amerikos į Europą (atgal į Pangloso atkakliai ginamą pasaulį).“

Iš čia sužinojau, kad egzistavo toks manichėjizmas – sinkretiška religija, turinti zoroastrizmo, budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementų. Pasaulis pagal manichėjus – nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos. Tamsos pasauliui užpuolus šviesos pasaulį, dalis jo buvo pavergta, todėl tikslas yra tą pavergtą dalį išlaisvint. Žmogus taip pat dvilypis, su dviem sielomis – šviesos ir tamsos. Donskis primena Venclovos pastabą, kad „jei ne Šv. Augustinas ir krikščionybė, o jo pats galingiausias konkurentas Romos imperijos griuvimo laikais ir vėliau, t.y. manichėjizmas, būtų įsigalėjes kaip organizuota ir institucionalizuota pasaulinė religija, neaišku, kokios katastrofos būtų ištikusios Europą ir visą pasaulį.“ Čia labai įdomi vieta. Apie manichėjizmą nieko nebuvau girdėjęs, nors ir domiuosi religijomis. Prisimenu tik kitą įdomų faktą, kad krikščionybės aušroje labai išplitęs buvo mitraizmas ir nedaug trūko, kad įsivyrautų jis, o ne krikščionybė. Tą perskaičiau Kosidovskio „Evangelijų sakmėse“, knygoje apie Bibliją.

Bet grįžkim prie Donskio.

„Krikščionybė gynė ne tik Dievo visagalybės ir meilės pamatinius aspektus ir hipostazes, bet ir atmetė blogio, kaip savarankiškos galios ar net tikrovės, idėją. Blogio koncepcija buvo ir tebelieka pažeidžiamiausia krikščioniškos teologijos dalimi – jai iššūkį todėl ir metė senovės ir modernieji manichėjai, švietėjiški sekuliaristai ir kiti (taip pat ir Volteras). Po 1755 m. įvykusio Lisabonos žemės drebėjimo Viešpaties malonės koncepciją revizavo Volteras. Faktas, kad Visų Šventųjų Dieną žemės drebėjimo sukelti cunamiai nušlavė Lisabonos centrą ir visus bažnyčiose besimeldusius žmones, bet išliko ant miesto kalvų pastatyti viešnamiai ir kitos nepadorios įstaigos, reikalavo rimtesnio teorinio paaiškinimo, – kaip tai įmanoma? Arba Dievas tada nėra visagalis, arba jis nėra meilė, jei tokie dalykai įmanomi.

O pamatinis Kandido klausimas yra toks: ar optimizmas yra išmintinga laikysena? Iš tikrųjų optimizmas anaiptol nėra lėkšta filosofija – jis turi gilias religines ir filosofines ištakas. Savo giliausiąja prasme optimizmas veriasi kaip tikėjimas, jog gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių ir visi kiti pasauliai, net jei jie ir egzistuoja, anaiptol nebūtinai turi būti geresni už tą, kuriame mes gyvename. Toks optimizmas yra pagrįstas krikščioniškąja teodicėja – Dievo dalyvavimo pasaulyje koncepcija.

Ne veltui Voltaire’as sukilo prieš filosofinę optimizmo teoriją – tai buvo veikiau užmaskuotas maištas prieš krikščioniškąją optimizmo koncepciją. Kaip žinia, Voltaire’as savo filosofinę apysaką parašė kaip literatūrinę Leibnizo optimizmo teorijos parodiją. Apysakos herojus Kandido filosofijos mokytojas Panglosas Voltaire’o paverčiamas tikra filosofo karikatūra: nesvarbu, kas beįvyktų – ligos epidemija, masinės žudynės ar stichinė nelaimė, – Panglosas kaip papūga kartoja, jog viskas, kas vyksta, veda tik į gerą ir jog mes gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių. Panglosas šitą užkalbėjimą kartoja ir tarnaitės apdovanotas venerine liga, ir mušamas nelaisvėje, ir žudomas.“

lisbon-burning
Lisabonos žemės drebėjimas 1755 m.

Po Lisabonos įvykių Volteras nusprendė, kad dievo malonė neegzistuoja, o optimizmas – pasityčiojimas iš žmonijos kančių ir bejėgiškumo prieš stichiją ir žmogiškąsias ydas. Donskis teigia, kad nors Volteras buvo didis rašytojas, jo filosofiniai darbai neprilygsta Leibnico filosofinei sistemai. Genialų filosofą Volteras išjuokė be reikalo. Po to L. Donskis aprašo „ne iš naivumo ir minties seklumo, o iš išminties ir patirties plaukiantį“ optimizmą. Įkvepiančios eilutės…

„<…> jau vien mano buvimo pasaulyje faktas ir galimybė mąstyti bei abejoti yra dovana, nusipelnanti dėkingumo ir supratimo, jog viskas galėjo arba galėtų būti daug blogiau. Manęs paprasčiausiai galėjo išvis nebūti, tad laimės ar gyvenimo pilnatvės klausimas yra antrinis. Jau vien tai, kad aš esu šiame pasaulyje ir galiu svarstyti savo vietą jame, byloja, kad man šis pasaulis yra geriausias iš visų galimų pasaulių – kituose pasauliuose manęs nėra, tad ir apie jų gerumą ir blogumą turi spręsti kažkas kitas.“

Filosofas apibendrindamas teigia, kad istorinis optimizmas – konstruktyvi ir išmintinga laikysena atsidūrus kryžkelėje.

Nelaukti greito rezultato ir gal net nesitikėti jį išvysti – veikiau tyliai dirbti su tais, kurie formuos šalies ir visuomenės ateitį. Iš dalies ši pozicija siejasi su Kandido išvada, pasiekta Konstantinopolyje – reikia darbuotis savo sode. Prasmė ir gėris gimsta praktikoje, o ne teoriniuose ginčuose.“

Pangloss-2
„Reikia darbuotis savo sode“ – toks buvo ir Voltero gyvenimo būdas – apie šį įstabų žmogų galit paskaityti nesename įraše.

Atsitiktinai pasitaikiusi lietuviška knygelė leido giliau suvokti seniau skaitytą kūrinį. Taigi visi pamąstymai ir prieita išvada apie optimizmą man nebūtų tokios aiškios, jeigu neskaityčiau klasikos.

* * *

Ką skaityti toliau?

Nuorodos į literatūrą

Beje, anot L. Donskio, Michailo Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“ – persmelktas manichėjizmo dvasios, nes ten nuolat vartojamos to tikėjimo pranašo Šviesos ir Tamsos sąvokos. Blogio interpretacija šitame romane teigia „jo savipakankamumą ir paralelinį egzistavimą “. Deja, savo laiku skaitydamas „Meistrą ir Margaritą“, nelabai suvokiau, kokia apskritai pagrindinė mintis. Bibliotekininkė, tai išgirdusi, tik sukikeno: „Dar augt ir augt!“

Dažnai dar užduodu sau klausimą: ką skaityt, kad suvoktum pasaulį, istoriją, kultūrą, mokslą?.. Kokias nuorodas kelionei po literatūros klasiką duoda L. Donskis ir T. Venclova – apie kokius romanus dar užsimena?

Pagal L. Donskį, „Meistras ir Margarita“ – didysis XX a. Rytų Europos romanas. O didysis XX a. Vidurio Europos romanas – Franco Kafkos „Procesas“.

Galiausiai įdėsiu dar vieną – paskutinę – nuorodą. Turbūt visi žino garsų antiutopinį Orwello romaną „1984-ieji“. Yra ir kitas garsus antiutopinis romanas, kurį tikrai vertėtų dėl bendro išprusimo paskaityti. Jo dar neskaičiau, savo įspūdžių dar negaliu papasakoti.tumblr_mh7f47do9x1rp4zcgo1_1280

„Pabaigoje keletas žodžių apie akivaizdžias dabartinio kapitalizmo ydas ir galimybę jas eliminuoti ar sušvelninti. Visai sutinku su Tavimi, kai sakai, kad žmogaus pasaulis šiandien verčiamas „totaline rinka ir visuotinio vartojimo lauku, po kuriuo slypi viso labo tik simuliacinės nuolaidos kairei ir dalinis jos retorikos įteisinimas“. Buvo dvi garsios XX a. antiutopijos – Orwello „1984“ ir Aldous Huxley „Brave New World“ („Šaunusis naujas pasaulis“). Teisesnis pasirodė Huxley, kad ateitis, kurią šiandien matome, yra ne siaubinga totalitarinė diktatūra, o sulėkštėjimas, vartotojiškų aistrų terpė, kur minios kontroliuojamos ne prievarta, o blizgančių automobilių, elektroninių žaisliukų, populiarios muzikos, narkotikų ir sekso pasiūla. Tatai, žinoma, labai negerai, ir tylėti apie to pasaulio menkumą būtų žema. Betgi ir netylima (ir kovoti jame vis dėlto kiek lengviau negu Orwello pasaulyje). Dar blogiau tai, kad tolydžio stiprėja turtinė nelygybė. Neseniai pasirodė Thomaso Piketty traktatas, neretai lyginamas su Kapitalu, įrodo, jog šiandien ji beveik tokia pat, kaip prancūzų revoliucijos išvakarėse (tada, kaip žinome, viskas baigėsi katastrofa ir giljotina). Bet tikiuosi, kad prieš nelygybę bus imtasi priemonių (Kapitalas taip pat turėjo įtakos – tos priemonės buvo ne tik rusų revoliucija, bet ir toli einančios socialinės reformos, kurios laiku išgelbėjo Vakarus nuo žlugimo).“

– T. Venclova

Va šitaip. Nesigailiu paskaitęs šitą L. Donskio ir T. Venclovos knygelę. Gal ir jūs ją paskaitysit, o gal susiviliosit kokiu nors čia paminėtu klasikinės literatūros kūriniu. Žinios ir idėjos knygose jau sukauptos, vienintelis klausimas: ar jūs jas pasiimsit?

Skaityti daugiau

Perskaitytų knygų sąrašas

Volteras – žmogus, pakeitęs pasaulį

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s