Žmogus, amžiams pakeitęs pasaulį

Seniau buvau skaitęs Voltero filosofinius apsakymus, bet nedaug buvo iš to naudos. Pamaniau, kad norint geriau suprasti Apšvietos amžių, reikėtų perskaityti šio žymaus žmogaus biografiją. Jeigu domitės istorija, rašytojais ar Apšvietos laikotarpiu, štai keletas mano minčių užvertus paskutinį Alisos Akimovos parašytos Voltero biografijos puslapį.

Dabartinę mūsų visuomenę stipriai nulėmė vadinamasis Apšvietos amžius. Naujos idėjos, senų netikusių papročių niekinimas atvėrė kelią į tolesnį žmonijos progresą. Ir jeigu net dabar – XXI amžiuje – tebėra tiek daug visokio ydingo mąstymo, tai tik parodo, kokį milžinišką darbą padarė ir kokį idėjinį postūmį suteikė švietėjai – rašytojai ir visuomenės veikėjai, pavyzdžiui, Volteras, Didro, Ž. Ž. Ruso…

Laikmetis

Jeigu kas nors dabar sako, kad „valdžia neteisinga“ ar „kalta valdžia“, tegul paskaito apie XVII-XVIII a. Prancūziją. Metus trukdavę karai išsirutuliodavo viso labo iš pasiuntinių įžeidimo, karaliais būdavo ir trylikamečiai, o Liudviko XIV valdymui didžiulę įtaką darė meilužė. Eilinių gyventojų padėtis buvo, kaip visada, švelniai tariant prastoka. Nekalbu jau apie didelį religijos vaidmenį: ne vieną Voltero knygos leidimą degino budeliai, dėl įvairių nesutarimų tarp įvairių krikščionybės srovių nukentėdavo neteisingai nuteisti paprasti žmonės. Smerktas ir teatras: vieną garsią aktorę Adrijeną Lekuvrer, ar prieš mirtį nespėjusią atlikti išpažinties, ar nenorėjusią pripažinti teatro nuodėme (katalikų bažnyčia atsisakydavo laidoti aktorius) policininkai naktį slapčia užkasė dykvietėje, viso labo susupę į pašukinį audeklą.

„Smogti ir atitraukti ranką“

Įdomus dalykas paskaityti apie tai, kaip skirtingų idėjinių stovyklų atstovai kovodavo tarpusavyje. Aišku, pasiėmę plunksną. Parašydavo kokį pamfletą (satyrinį kūrinį) ar eilėraštį apie tą asmenį, išjuokdami ne tik priešininkų idėjas, bet ir išvaizdą, būdo bruožus. Volteras naudodavo taktiką „smogti ir atitraukti ranką“ – anonimiškai parašęs tokius kūrinus, teigdavo, kad jis nėra jų autorius – juk negalėtų taip prastai parašyti! Vien už tragediją, išjuokiančią požiūrį, kuris sutampa su karaliaus, dvasininkų ar popiežiaus požiūriu gali grėsti rimti nemalonumai. Tarkim, kalėjimas iki gyvos galvos.

Buvo ir kitų purvo drabstymo rūšių. Tarkim, priešams į rankas papuola tavo spaustuvininkams atsiųstas rankraštis. Tekstą visaip išdarko, iškraipo ir išspausdina tarsi tavo knygą.

Voltero priešai

Kai kurie Voltero priešai net pateko į istoriją. Nors jie buvo kokie nežymūs ir netalentingi garbėtroškos, pavyzdžiui, toks Pompinjanas, Volteras jų ypač nekentė, net labiau už įvairius religinius fanatikus, kurie bent jau turėjo savo idėjų. Pompinjanas itin agitavo prieš „Enciklopedijos“ išleidimą, švietėjus, buvo didžiulis asmeninis priešas. Volteras savo ruožtu dažnai savo kūriniuose – tragedijose ar filosofinėse apysakose įterpdavo kokį nevykusį veikėją savo priešininko pavarde (arba labai panašia, vos viena raide besiskiriančia).

Vis dėlto Volteras buvo ne tik nuožmus, bet ir atlaidus. Sakykim, bandydavo taikytis su savo idėjiniais priešais (kuo pastarieji piktavališkai pasinaudodavo) arba net atleido savo mylimajai ir jos meilužiui už ištvirkavimą Volterui dirbant kitame kambaryje!

Volteras ir karaliai

Volteras nemėgo aukštuomenės tuštybių. Jį piktino tai, kad žmogų vertindavo pagal jo giminystės ryšius, kilmę, o ne pagal nuopelnus. Atsitikdavo ir taip, kad net į Akademiją papuldavo nemokšos ir prisitaikėliai, kaip Pompinjanas.

Volteras ilgus metus draugavo su Prūsijos karaliumi Fridrichu II, kuris jam tarsi įkūnijo apsišvietusio valdovo idealą. Iš tiesų – Fridrichas II buvo poetas ir filosofas. Siekė gauti vertingų patarimų iš Voltero, kvietė apsigyventi Berlyne. Kai padėtis Prancūzijoje tapo nepakenčiama (persekiojimai, aukštuomenės ir karaliaus nemalonė, kalėjimo grėsmė ir nepakenčiamas fanatizmas), Volteras sutiko su pasiūlymu. Tačiau pasirodė, kad nors Fridrichas nebuvo toks despotiškas karalius kaip ankstesnieji, jo mąstymas vis tiek turėjo didelių trūkumų žvelgiant Voltero akimis. Po kurio laiko jie susipyko, iš Prūsijos beiškeliaujantį Volterą laikė uždarytą nelaisvėje ištisas savaites. Su Prancūzijos karaliais irgi nebūdavo ramybės: įvairūs priešai, pristaikėliai ir padlaižūnai Volterą šmeiždavo karaliaus ir aukštų valdininkų akyse, dėl to Volteras į Paryžių sugrįžo tik būdamas jau senukas, atšuoniasdešimt trejų metų. Didysis švietėjas nusivylė monarchais: kiek jam teko prisikentėti!

Švietėjų armijos generolas

Išsikėlęs į Šveicariją, iš pradžių į Fernėjaus dvarą, Volteras gyveno laisvai. Jis buvo pasiturintis, tad nuolatos priimdavo svečius, rengdavo brangius pietus, remdavo kitus švietėjus, knygų leidybą. Iš čia jis susirašinėdavo su Didro, d’Alamberu ir kitais švietėjais, rengiančiais „Enciklopediją“ (kurios leidimui labai norėta sutrukdyti). Volteras buvo tarsi idėjinis enciklopedistų ir švietėjų vadas, nuolatos raginęs telktis bendram darbui, kovoti su bendrais priešais, fanatizmu ir nepakantumu, smogti „Piktajai“ – religijai. Jis net būdamas toli organizuodavo įvairią pagalbą savo bendražygiams, parūpindavo pinigų, žymių žmonių paramą. Vėliau jis užsiėmė neteisingai myriop nuteistų žmonių bylomis, siekdamas parodyti, kad dėl religinio nepakantumo nusikaltimai būdavo sukurpiami ir išpūsti: egzekucijos įvykdytos nekaltiems žmonėms, prieš tai juos kankinant itin žiauriais būdais. Ir visa tai vien dėl to, kad jie priklauso kitai krikščionybės srovei.

Fernėjuje Volteras pastatydino bažnyčią su išgraviruotu užrašu „Dievui pastatė Volteras“: taip jis parodė, kad nepripažįsta tarpininkų tarp savęs (žmonių) ir Dievo. Krikščionybė, jo manymu, viena kruviniausių religijų. Visgi pats Volteras buvo deistas. Prieš pat mirtį net atliko atgailą: gali būti, norėdamas, kad po mirties jo raštai nebūtų sudeginti, o skaitomi.

Ką verta paskaityti?

Voltero filosofiniai apsakymai

volterasFOTOVertingiausiais Voltero kūriniais dabar laikomi jo filosofiniai apsakymai, pavyzdžiui, „Kandidas“, „Zadigas“, „Atviraširdis“. Prieš keletą metų kai kuriuos skaičiau, tačiau prisipažinsiu, kad mažai kas atmintyje išliko. Tuose kūriniuose labai atsispindi laikmetis, įvairios to meto aktualijos, filosofijos idėjos, net Voltero asmeninė patirtis. Nežinant šių dalykų gan sunku viską suprasti, ypač kai po apsakymo paviršiumi, veikėjais ir simboliais slepiasi idėjos ar realūs to meto žmonės (Voltero draugai ar priešai). Manau, šita Voltero biografija (Alisa Akimova „Volteras“, serija „Siluetai“) tikrai padės viską iššifruoti, kai sugrįšiu prie filosofinių apsakymų.

Daugiau įdomių Apšvietos laikotarpio kūrinių

Klasikinė literatūra suteikia progą sužinoti, koks pasaulis buvo, kaip jis keitėsi ir kodėl toks yra šiandien. Be to, dažnai galima pasimėgauti ir puikiais, bet užmirštais kūriniais. Jau ne vieną tokį esu atradęs. Štai keletas kūrinių iš Apšvietos laikotarpio, kuriuos rekomenduoju perskaityt:

  • Didro. „Vienuolė“, „Žakas fatalistas ir jo ponas
  • Ž. Ž. Ruso. „Išpažintis“ (autobiografija)

Yra dar viena garsi knyga, kurią planuoju perskaityt: Svifto „Guliverio kelionės“.

Jeigu jus nervina žmonių tamsumas, prietarai, tikrai siūlyčiau susipažinti su Apšvietos laikotarpiu, didžiais mąstytojais: Volteru, Didro, Ruso. Be to, paskaitysite tikrai nesunkiai įkandamų ir įdomių kūrinių.

Kitos garsios istorinės asmenybės

Ypatinga knyga 001. Antikos superžvaigždės ir užkariautojai ■ Apie Cezarį

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s