„Kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo…“

Skaičiau kartą Eloyzos ir Abeliaro laiškus. Tai iš Viduramžių, tiksliau – XII amžiaus, išlikęs susirašinėjimas. Abeliaras – talentingas išsimokslinimo siekiąs jaunuolis, Eloyza – Abeliaro suvedžiota turtuolio duktė. Tai kartu negalėję būti įsimylėjėliai, atskirai baigę savo dienas vienuolynuose, išskirti aplinkybių – jųdviejų slaptas romanas baigėsi Abeliaro nelaime, dėl kurios jis visiškai pasišventė vienuolynui. Istorija gana įdomi, bet dabar neišsiplėsiu. Tuose laiškuose Eloyza ir Abeliaras kalbasi apie įvairius dvasinius dalykus ir vienur aptikau labai įdomią vietą.

Kai mes visiškai atsižadame tiek savo turto, tiek ir savęs pačių, tada, atmetę bet kokią nuosavybę, mes įžengiame į apaštališkąjį gyvenimą, kuris viską paverčia bendru turtu, kaip yra parašyta: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra… kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ [Čia pacituota Biblijos Apd 4,32-35]. Mat visiems reikėdavo nevienodai, todėl nevienodai visiems ir padalindavo, bet kiekvienam pagal poreikius. Tikėjimas juos darė vienos širdies, nes tikima širdimi. Jie buvo vienos sielos, nes iš meilės vienas kitam kilo toks pats troškimas, kadangi kiekvienas troško kitam to paties, ko ir pats sau, ir neieškojo sau didesnės naudos nei kitam, arba visi bendram labui viską dėjo į krūvą, ir niekas joje neklausinėjo savo dalies, o ieškojo ar siekė tik Jėzaus Kristaus. Priešingu atveju jie nebūtų galėję gyventi be nuosavybės, kurią sudaro ne tiek turėjimas, kiek jos troškimas.

Eloyzos ir Abeliaro laiškai“. 383 psl.

Taigi aprašomas idiliškas gyvenimas pirmųjų krikščionių bendruomenėse. Anuomet jos laikėsi turto bendrumo principo. Kitaip tariant, visi parduodavo savo nuosavybę ir atiduodavo gautus pinigus bendruomenei, kad visa kiekvienam būtų paskirstyta pagal poreikius. Primena komunizmo principą:

Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius.

Nieko naujo po saule. Logiška, kad žmonės suprato, jog privati nuosavybė (kartu jos sureikšminimas) prie nieko gero nepriveda, todėl geriausias variantas būtų – vadinkite tai siekiamybe, ar utopija – jei turtas būtų bendras, o visi gautų pagal savo reikmes. Žinoma, žmogus turi turėti tam tikras vertybes ir požiūrį.

…bendram labui viską dėjo į krūvą, ir niekas joje neklausinėjo savo dalies, o ieškojo ar siekė tik Jėzaus Kristaus.

Tad pagrindinė vertybė tokioje utopijoje – ar krikščionių komunose, ar komunizme – turi būti ne turtas, jo troškimas ir siekimas, o kažkas kita. Krikščionių atveju – Jėzaus siekimas – tikėjimas, komunizme – darbas. Čia jis turėjo tapti gyvybiniu poreikiu, negana to, pirmuoju!

14 straipsnis. <…> Visuomenei naudingas darbas ir jo rezultatai lemia žmogaus padėtį visuomenėje. Valstybė, derindama materialines ir moralines paskatas, skatindama novatoriškumą, kūrybišką pažiūrą į darbą, padeda paversti darbą pirmuoju gyvybiniu kiekvieno tarybinio žmogaus poreikiu.

Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos konstitucija (pagrindinis įstatymas). 1983 m. 11 psl.

Prisimenu, kad pirmą kartą skaitydamas šitą sakinį, dar būdamas paauglys, nusistebėjau. Tada galvojau: kaip darbas gali virsti pirmuoju gyvybiniu poreikiu? Po kurio laiko supratau, kad pirmasis gyvybinis poreikis reiškia ne kažkokį biologiškai kylantį poreikį (kaip valgymas), kurį siekė „įdiegti“ valstybė, o tiesiog stiprų nusistatymą, tapusį visuomenine norma. Mąstau taip: kaip mūsų laikų visuomenėje nepriimta vaikščioti gatvėse nuogam, taip pastatytame komunizme būtų nepriimta tinginiauti ir nedirbti pagal visas savo išgales.

Viskas skamba puikiai, bet ironiška, kad TSRS į darbą būdavo žiūrima taip aplaidžiai: nuolatinis alkoholizmas, vagystės ir kitka.

Ar Jėzus – pirmasis komunistas?

Nenuostabu, kad atsirado žmonių, tvirtinančių, jog Jėzus siekė to paties kaip ir komunistai. Vis dėlto Naujajame Testamente Jėzus apie konkrečius tikinčiųjų bendruomenių organizavimo klausimus nekalba. Be to, apskritai neaišku, ką Jėzus iš tiesų yra pasakęs, o kas jam yra evangelijų autorių priskirta.

Tačiau Naujajame Testamente yra palyginimas apie vynuogyno darbininkus. Kiekvienam vynuogyno savininkas išmokėjo dienos atlygį – denarą, nors vieni darbą pradėjo anksčiau, kiti – daug vėliau. Tačiau ekskunigas Jonas Ragauskas, sovietmečiu išleidęs nemažai knygų apie religiją ir ateizmą, skuba paneigti šito palyginimo sąsajas su komunistiniais principais:

Jei prilyginime minimiems darbininkams užmokestis būtų buvęs mokamas pagal komunistinį principą, tai užvaizdas pirmiausia turėjo kruopščiai surinkti žinias apie kiekvieną darbininką, sužinoti, kuris iš jų vedęs, o kuris viengungis, kiek vedusieji turi vaikų, ar vaikai maži, ar dideli, ar visi šeimos nariai sveiki, ar kas neturi skolų ir t. t. Tik tada būtų paaiškėjusios darbininkų reikmės ir būtų buvę galima pagal jas nustatyti atlyginimą. Dabar gi buvo pasielgta ne pagal komunistinį, bet pagal lygiavos „principą“.

Toliau ekskunigas tęsia apie krikščionių bandymą gerintis komunistams.

Apdairesnieji ir apsukresnieji mūsų dienų dvasininkai, matydami nenugalimų komunizmo idėjų plitimą pasaulyje, vis labiau įsitikina, kad senomis kovos priemonėmis – šmeižtais ir prakeikimais – čia ne kažin ką peši. Reikia keisti taktiką.

Todėl jie pradėjo gerintis komunistams ir komunistinei ideologijai: girdi, krikščionybė ir komunizmas – tai artimi giminės! Ką ten giminės – tai viena ir ta pati ideologija. Jūs ir mes – idėjos broliai. Juk pirmasis komunistas pasaulyje buvo Jėzus Kristus, o pirmųjų amžių krikščionių bendruomenės – pirmasis mėginimas sukurti komunistinę santvarką. Štai kas parašyta „Apaštalų darbuose“:

Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo bendra… Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.“ (Apd 4,32-35)

Matote, kaip „Šventasis raštas viskam tinka“, anot kunigų! Jei prireikia pasmerkti komunizmą, kaip ideologiją, kovojančią už neribotos privatinės nuosavybės ir skurdo panaikinimą, praverčia Kristaus žodžiai: „Beturčių jūs visuomet turėsite su savim.“ O kai gyvenimas priverčia meilintis komunizmui, Šventraštis pateikia puikiausią tekstą apie pirmųjų krikščionių įgyvendintą komunistinę santvarką, kur nebuvo „nė vieno stokojančio“.

<…>

Vis dėlto atrodo, kad, taip kalbėdami, savo žodžiais netiki net patys kalbėtojai, tad juo labiau negali jais patikėti klausytojai. Vadinti pirmuoju komunistu tą, kuris ragino žmones išsižadėti pasaulio, nesirūpinti nei maistu, nei apdaru, mokė nesipriešinti blogiui, visiškai ignoravo mokslą, liaudies švietimą ir kultūrą, reikalaudamas iš savo sekėjų vien tik aklo tikėjimo dievo apvaizda ir kuo didžiausio nuolankumo, kuris mokė žmones, užuot dirbus, „visuomet melstis“,– tai jau iš tikrųjų nei šis, nei tas.

Jonas Ragauskas. „Anuo metu“. 1966 m.

Tad pirmųjų krikščionių komunų ir komunizmo idealai turto atsižadėjimo klausimu ganėtinai panašūs. Deja, tikrovėje nelemta išsipildyti jokiai idealiai idėjai. Pavyzdžiui, Apaštalų darbuose minimi Ananijas ir Sapfyra nubausti mirtimi už tai, kad stodami į komuną pasidalijo ne visais savo pinigais. Jie tiesiog krito negyvi juos apibarusio Petro akivaizdoje. Apie šią istoriją bus galima parašyti kituose įrašuose.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s