Užmirštasis Lietuvos astronomas

Jau tapo tradicija šitame tinklaraštyje aprašinėti visokius užmirštus ir retus dalykus, apie kuriuos niekas kitas nerašo. Šįkart – tai prieš šimtą metų gyvenęs Lietuvos astronomas, apie kurį nežinotume, jei ne A. Vienuolio apsakymas. Kas tai per žmogus ir kas jam nutiko? Kodėl jo vardas dar minimas ir šiandien?

138-2

Jei esat iš Z kartos, maža tikimybė, kad girdėjote apie Šmukštarą. Tai realus Anykščių krašte gyvenęs žmogus, įnirtingai domėjęsis žvaigždėmis ir kosmosu. Beraštį Užuožerių kaimo „Koperniką“ kaimiečiai laikė nuodninku ir burtininku, o ypač nekokią reputaciją jis turėjo tarp kaimo moterėlių – taip Vienuolis vadino davatkas. Žvaigždžių stebėjimus specialiu kryžiumi jos laikė būrimu, o prietaisus – Velnio kryžavonėmis. Atėjus Saulės užtemimui, apie kurį Šmukštaras jau žinojo, kaimiečius apėmė panika, visi suplūdo melstis ir puolė kryžium ant žemės melsdami pasigailėjimo atėjus sūdnai dienai. Rodėsi, kad pats Antikristas su garinium pečium atbilda – mat vieškeliu kaip tik tuo metu į dvarą vežė smarkiai bildančią kuliamąją mašiną…

Pirmiausia man pasirodė įdomi pati istorija. Kaip ir kiti apsakymai apie užuožeriečius, taip ir šis, panašu, parašytas pagal paties autoriaus prisiminimus. Taigi, kūrinys ne tik pramoginio pobūdžio – čia ir tikra istorija. Tą labai mėgstu – realūs dalykai dažnai pasirodo įdomesni ir už išgalvotus!

Jaučiasi, kaip smerkiamas kaimiečių tamsumas. Žinoma, kai kur buvo perdėta, matyt, dėl humoristinio efekto ar redaktoriams liepiant – juk kūrinys pabaigtas 1950 metais. Vis dėlto tą kritiką prieš tamsumą pamačiau ir daug ankstesniuose Vienuolio apsakymuose, pavyzdžiui, „Paskenduolėje“. Pastarajame apsakyme nekaip vaizduojama ir dvasininkija. Įdomu tai, jog kunigo apsisprendimo problemą, tokią išryškintą V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, Vienuolis pavaizdavo dar 1919 metais kūrinėlyje „Užžėlusiu taku“.

Kaip buvo iš tikrųjų?

Astronome Šmukštare“ aprašomas visiškas Saulės užtemimas. Kada visa tai įvyko? Svetainėje astronomija.info aptikau įdomios informacijos.

Užuožeriuose (Anykščių rajonas, dabar Ažuožeriai) visiškas Saulės užtemimas vyko 1887 m. rugpjūčio 19 d. Tačiau tada rašytojui tebuvo 5 metukai (A. Vienuolis gimęs 1882 m.). Ar galėjo tokio amžiaus vaiko atmintyje išlikti tokie ryškūs atsiminimai? Apsakymą „Astronomas Šmukštaras“ A.Vienuolis parašė 1950 m. Pagal apsakymo eigą, užtemimas vyko jau įdienojus, kai kaime visi dirbo ūkio darbus. Tuo tarpu 1887 m. užtemimas vyko ryte, netrukus po saulėtekio: Saulėtekis 5:59, dalinio užtemimo pradžia 6:20, visiškas užtemimas – 7:14. Ir visiškas užtemimas tetruko vos 18 sekundžių. Tuo tarpu apsakyme trukmė atrodo gerokai ilgesnė. Taigi A. Vienuolis tikriausiai aprašė kitą užtemimą, Anykščių krašte įvykusį 1914 metų rugpjūčio 21 d. Visiškas užtemimas truko apie 2 min., maks. fazė 15:31, t.y. vidury dienos. Tačiau čia vėl problemėlė – tuo metu A. Vienuolis gyveno Maskvoje ir šio užtemimo negalėjo matyti. Gyventi į Anykščius jis sugrįžo tik 1922 m. Matyt A. Vienuolis kai kuriuos savo vaikystės atsiminimus apie užtemimą bus papildęs anykštėnų pasakojimais.

Čia pat paaiškėja ir Juozo Naviko pravardės kilmė, apie kurią nieko neužsimenama pačiame apsakyme.

Pagal Vienuolio ir kitų kaimo gyventojų atsiminimus, astronomo Šmukštaro prototipas – realiai gyvenęs užuožerietis Jonas Navikas. Seni žmonės teigė, kad šį savo vardą gavo todėl, kad astronomas mėgęs taurelę, t.y., „…tuoj šmukšt į karčiamą, ir jo jau nebėra,…“. Tai žmonės ir pavadinę Joną Šmukštaru.

Šmukštarui 1974 m. net buvo pastatytas paminklas – stogastulpis (skulpt. J. Šlivinskas). Deja, laikas ir vandalai padarė savo juodą darbą…

Džiaugiuosi, kad atradau A. Vienuolį. Apsakymų rinkinį „Išdukterė“ pasiėmiau iš bibliotekos norėdamas pažiūrėti, kokia gi ta senuose literatūros vadovėliuose išgirta „Paskenduolė“. Nenusivyliau nė vienu apsakymu. Gal kiek nuspėjamesnis ir biliūniškesnis „Grįžo“ – apie į apleistus namus po ilgo laiko sugrįžusį inteligentą emigrantą, kuris nebeturi nei sveikatos, nei šeimos. Tačiau likę kūriniai padarė gerą įspūdį. Vienuolis neturėjo iliuzijų apie kaimiečius ar dvasininkiją. Įdomus apsakymas „Ąžuolas“, o ypač patiko dramatiškas kūrinys „Mano krikšto tėvo kumeliukas“. Turint omeny, kad pastarasis paremtas tikrais įvykiais, belieka tik džiaugtis, kad rašytojas sugebėjo taip šauniai pateikti realią istoriją, galėjusią nueiti užmarštin.

Šmukštaro atgarsiai

Pagal kelių A. Vienuolio apsakymų siužetus tarybiniais metais buvo sukurtas filmas „Arkliavagio duktė“ (rež. A. Puipa, 1981 m.). Be to, aukščiau paminėtas stogastulpis Šmukštaro garbei atnaujintas. Pasirodo, tuo užsiėmė 2014 metais numiręs prodiuseris Gintaras Ruplėnas.

Nusipirkęs sodybą sužinojo, kad kitapus ežero – garsiojo rašytojo Antano Vienuolio tėviškė. Sykį su draugais surengė A. Vienuolio kūrinių skaitymus, perskaitė ir garsų apsakymą apie keistuolį kaimo astronomą Šmukštarą, ir nuo to laiko kasmet rugpjūčio 13-ąją pradėjo švęsti Šmukštarines. Iš pamiškės atsigabeno apleistą Šmukštaro skulptūrą, ją sutvarkė, ir nuo tada garsusis astronomas Šmukštaras ėmė stebėti jo garbei sumanyto „Šmukštaro turnyro“ kovas. Ir ne tik. Iš vietos žmonių išgirdęs, kad būtent Ažuožerių ežere nusiskandino A. Vienuolio aprašyta Veronika, Gintaras pas liaudies menininkus užsakė didžiulę jo skulptūrą, ir ją pastatė prie sodybos.

Iš alfa.lt straipsnio „Amžinybėn palydėtas Gintaras Ruplėnas atgulė Menininkų kalnelyje

Pasirausęs gūgle, pastebėjau, kad dabar Šmukštaru žmonės vadina neišmanėlius, besidedančius žinovais. Arba prasto lygio specialistus.

Galėtume pasvarstyti, ar verta ginčytis su kiekvienu šmukštaru. Šįkart jis ne „astronomas“, o „istorikas“, „politologas“, padrikai vainojantis ES, kapitalizmą, demokratiją. Tai, kas guli, tiksliau, voliojasi žemiausiame mintijimo lygyje, gal norėtų glaustis prie Antano Smetonos, Stasio Šalkauskio ir kitų šviesulių.

A. Brazausko straipsnis „Imperijos ir politologas Šmukštaras“, veidas.lt

Kartais ir astronomus pavadina šmukštarais, suteikdami šiam epitetui neigiamą reikšmę. Viename straipsnyje apie lietuvį astronomą atsirado eilinis purvo pilstytojas komentatorius, savo pasaulėžiūra prilygstantis apsakymo davatkoms:

Gal šis astronomas Šmukštaras galėtų pasakyti, kas Žemėje bus po 10 ar 50 metų? Ar tikrai planetos išsidėstys taip, kad vėl ims daugintis dinozaurai?

Nors kūrinyje pasakotojas vaizduoja kaimiečių prietaringumą, provincialo ir neišmanėlio etiketė prilipo prie paties Šmukštaro.

Mįslingas A. Vienuolio dingimas?

Tarp kitko, štai kaip apie apsakymą (o gal tai novelė?) kalba literatūros kritikas R. Šilbajoris.

Du senosios kartos atstovai, Antanas Vienuolis ir Antanas Venclova, dar vis gali jaunuosius pamokyti, kaip turėtų būti rašoma „rembrantiško“ tipo realistinė novelė, su detalėmis, su turtingu buities audiniu, gamtovaizdžiais ir įdomiais charakteriais. Vienuolio novelė „Astronomas šmukštaras“ (rašyta 1950 metais) piešia kaimo keistuolį, „genijų“, kuris, kad ir šiaip praktiškam gyvenimui visai netikęs, nes apleidžia ir savo ūkį ir darbus, sugeba visgi, tartum senovės žynys, sekti žvaigždžių takus, ir saulės užtemimą, ir šventųjų dienas, pagal kurias senojo kaimo žmonės savo darbus ir būtį rikiuodavo, „žynys“ implikuoja magą, bet žmonėms jis tokiu raganium atrodė <…> Kas nori, gali toj novelėj įžiūrėti Ir „socialinę prasmę“ — girdi, senovėj tai taip ir žūdavo talentai, klebonų ir ponų apsėsto kaimo tamsoj. Bet nesvarbu, ką ten kas įžiūrės, novelės vertė glūdi sodrioj kalboj, humore, persunktam žmogiškos šilumos, mokėjime pinti žodžių giją taip, kad ir juodžemio spalvos, ir auksinio, neramaus žmogaus ilgesio prošvaistės joje susiderintų.

R. Šilbajoris. Lietuvos dabartinė novelė. aidai.eu

Tad kodėl A. Vienuolis visiškai išmestas iš 11-12 klasių literatūros programos? Nežinia. Sakoma, kad ir taip maža laiko – oficialioje programoje kūrinių sąrašas gana ilgas ir autorių spektras platus. Kita vertus, reikia pripažinti, jog daugumos programoje įrašytų kūrinių niekas nenagrinėja. Mokytojai pasirenka praleisti daugiau laiko ties svarbiausiais darbais – „Altorių šešėly“, „Dėdės ir dėdienės“, „Metai“ ir t.t. Bet kodėl nė mažiausias A. Vienuolio kūrinėlis neįeina į sąrašus? Gal tam ir egzistuoja paaiškinimas: tikriausiai „Astronomas Šmukštaras“ laikomas labiau pramoginiu kūriniu, neturinčiu kažkokios slypinčios idėjos. Tai įdomūs prisiminimai ir tiek. Kaip ir „Krikšto tėvo kumeliukas“ bei kiti pagražinti memuariniai apsakymai apie užuožeriečius (nors jie tikrai nėra nuobodūs). Likusieji, labiau idėjiški kūriniai, matyt, atspindi sovietmečiu kritikuotas ydas – kaimo žmonių tamsumą, prietarus, išnaudojimą… Šie buvo parašyti pokaryje. Tačiau paskutinė mįslė: kodėl į programas neįtrauktas toks kūrinys, kaip „Ąžuolas“? Juk jį galima nagrinėti įvairiai, o ir parašytas jis 1919 metais. Jame personifikuoti medžiai, atspindintys įvairius žmonių tipus – idealistus, tikslo siekiančius, pragmatikus, kenkėjus… Atsakymas turbūt toks: dėl kelių kūrinių „neapsimokėjo“ palikti rašytojo (bebraukant plačius senesnių programų sąrašus). Juk teoriškai su rašytojo biografija, kontekstu irgi reikia susipažinti. Dėl daugybės tarybinės ideologijos kūrinių ir kitų, pramoginių, idėjiškai negilių kūrinių (arba idėjiškai gilių, bet ne itin meistriškai parašytų) nutarta atsisakyti A. Vienuolio apskritai. Jeigu romanai buvo išbraukti, kam palikti mažesnius kūrinius? Toks mano pasvarstymas.

Beje, 1969 metų lietuvių literatūros vadovėlyje XI klasei labiausiai dėmesys atkreipiamas į „Puodžiūnkiemį“ – tai „didžiausias ir geriausias“ Vienuolio romanas. Vadovėlio žodžiais, didesnę idėjinę ir meninę vertę turėjo „Prieš dieną“ (vaizduojamas ką tik susikūrusios lietuviškosios valdininkijos moralinis nuosmukis) ir „Kryžkelės“ (istorinis-buitinis romanas apie lietuvių ir kryžiuočių kovas). Iš pirmųjų kūrinių vertinta „Paskenduolė“ ir apybraiža „Kalėjime“ apie rašytojo išgyvenimus Tiflisio kalėjime – Metechos tvirtovėje.

Tame pat vadovėlyje rašoma: „Rašytojas pažinojo visus iki vieno savo apylinkių žmones, iki smulkmenų buvo susipažinęs su jų gyvenimo istorijomis. Daugeliu atvejų čia jis sėmėsi savo kūriniams medžiagos. Vienoje kalboje A. Vienuolis yra pasakęs:

Ir dievo nubausta, žmonių pasmerkta ir atstumta Veronika, ir išėjusi linelių imtų basutė našlaitė Nastutė, ir visą gyvenimą kažkur svetur praleidęs provizorius Janulis, niekam nė vienos ašaros nenušluostęs, ir Puodžiūnų skriaudžiami samdiniai ir išnaudojami naujakuriai – yra mano Anykščių padangės žmonės, mano apverkti ir gailiomis ašaromis apraudoti.

* * *

Neapsikentęs, kad internetinėse antologijose įtraukta daug Vienuolio kūrinių, o „Astronomo Šmukštaro“ kaip tyčia nėra, nusprendžiau pats perrašyti tekstą kompiuteriu ir pateikti apsakymo elektroninį variantą. Be to, pridėjau 35 pastabas nebevartojamiems, tarminiams žodžiams ar senesnių švenčių pavadinimams paaiškinti. Mėgaukitės!

Skaityti „Astronomą Šmukštarą“

Iliustracija iš knygos „Marsiečiai, atsiliepkite!“
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s