Ką padarė tarybinis buldozeris

(Esė)

Didžiuliai, į galulaukę sustumti akmenys, vikšrais šviežiai išvažinėta žemė, buldozerio burzgimas. Visa tai galime pajausti pažiūrėję į baltarusių dailininko Piotro Sergijevičiaus paveikslą „Laukų valymas buldozeriu“. Jis nutapytas pokaryje – 1957 metais – ir puikiai atspindi šį milžiniškų permainų laikotarpį. Paveiksle, be abejonės, buvo įžvelgiami kolūkių laimėjimai – numelioruota tiek ir tiek žemės, apsėta tiek ir tiek laukų daugiau negu pernai, nauja žemės ūkio technika leidžia dirbti efektyviau. Štai rankomis mosikuojantis traktorininko kolega kažką rodo, parpia motoras – palengva stumia didžiausius akmenis, kurių seniau niekas net nebūtų sugalvojęs patraukti šalin. Dabar šitame lauke per artimiausią penkmetį bus užauginta tiek ir tiek produkcijos.

20151103_125239

Vis dėlto tokie vikšriniai traktoriai atnešė ne tik naudos, bet ir nepataisomų nuostolių. Naujoji ideologija reikalavo pakeisti žmonių gyvenimo sąlygas, suvienodinti darbo žmonių padėtį. Melioruojami laukai – tam prireikė nugriauti šimtus sodybų su užgyventu turtu, išaugintais medžiais, užveistais sodais. Ištisus dešimtmečius tvarkyta aplinka – gėlynai, pirkios, kluonai, sodeliai – viskas išvažinėta traktorių, išstumdyta buldozeriais, kiekvienas kelmas išrautas, kalnelis išlygintas. Tūkstančiai valandų darbo nuėjo veltui. Po ir taip skausmingo Antrojo Pasaulinio karo tai buvo galutinis smūgis tradiciniam Lietuvos kaimui. Dabar daug kur praktiškai teliko sovietmečio gyvenvietės arba vienkiemiai. Kadangi daugelio sodybų ir ištisų gatvių nebėra, senasis kaimas neegzistuoja nei fizine, nei dvasine prasme. Šiandien kaimo vaizdinį sudaro tipiniai sovietmečio silikatinių plytų arba stambiaplokščiai namai, tiesios gatvės ir kitokie nepuošnūs statiniai, prie kurių neprisilietė mylinčios rankos, galėjusios papuošti, pagyvinti fasadus. Kaimas didžiąja dalimi suvienodintas, jis beveik visiškai nugrimzdo į užmarštį. To reikalavo ideologija. Juk homo sovieticus negali turėti jokio savo per amžius užgyvento turto, dailesnės trobos. Tarybinis buldozeris pakeitė fizinę aplinką, o tai neišvengiamai paveikė žmonių jausmus. Galop – ir mąstymą.

Lietuvos kaimo tragedija atsispindi ir sovietmečio literatūroje. Romualdo Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“ senoji Kairienė jau nebeturi kaimynų. Be abejonės, kaimas degradavo morališkai – gyventojai prasigėrė, tačiau jis išnyko ir fizine prasme. Aplinkui nėra nė vienos trobos, Kairienė liko gyventi plyname lauke, šalia kapinių. Aplink stovėjusių kaimynų namų ir ūkių – nė kvapo. Tik atsistojusi ant kalno senolė pamato sruvusio gyvenimo pėdsakus – kur būta sodybų, ten žemė juodesnė. Joje pasiliko randas, vienintelė žmonių palikta žymė. O gal ir jos nėra? Faktas lieka faktu – kaimo jau nebėra. Žmonės gyvena naujai įkurtose gyvenvietėse. Vienodi namai, statybinis šlamštas ir kitos atliekos, triukšmą keliantys bei greitai lakstantys automobiliai – gyvenvietės kasdienybė. Tokia aplinka nedraugiška prie senojo kaimo pratusiam žmogui, nėra jokio autentiškumo, savitumo.

Vis dėlto Piotro Sergijevičiaus paveikslas leidžia mintimis nukeliauti prie vieno įdomiausių sovietmečiu parašytų kūrinių, Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelių“. Šiame sąmonės srauto technika parašytame filosofiniame romane vaizduojamas ir pokario kaimas. Vienas jo gyventojas, pavarde Vizgirda, nesutinka dirbti kolūkyje, nes jaučia, kad darbas ten neturi jokios reikšmės, už jį galima gauti tik „saują pelų“. Kai kiti dirba pagal naująją tvarką, Vizgirda nusprendžia užveisti sodą, nors jo vaisių ir nespės paragauti. Savo žemės lopinėlį Vizgirda išpuoselėjo per daugelį metų. Jos ribas žymi krūmai ir akmenys, medžiai sulaiko šaltus vėjus. Pievelėje visada šilta, galima net žvakę deginti. Čia nutūpę paukščiai ir apsigyvenę gyvūnai tapdavo Vizgirdai artimesni. Kiekvienas akmuo, žemės grumstas, karklai ir krūmokšniai jam mieli. Galop vieną dieną į išpuoselėtąjį kampelį įgriūva vikšrinis traktorius. Kažkoks vaikigalis traukinėja vairalazdes ir verčia visus akmenis, krūmokšnius, medžius, stumdo juodžemį. Vizgirda neiškenčia ir su laužtuvu puola traktorių, šaukdamas: „Viską atėmė, o ką davė? Saują pelų! Į svetimus laukus dirbti varo!“ Galime tik spėlioti, kiek tokių pievelių, sodų ir gėlynų išversta buldozeriu. Visgi kiekvienas žmogus nori matyti ir džiaugtis savo darbo rezultatais. Deja, ištisus dešimtmečius užgyventas turtas gali būti suniokotas akimirksniu. Tarybiniais metais negailestingai naikinta žmonių kurta ir puoselėta aplinka – didelės vertės turtas ne tik materialine, bet ir psichologine prasme.

Tad kaip ir viskas, buldozerio jėga gali būti panaudota įvairiais būdais. Negalima paneigti ir fakto, kad tarybiniais metais sukurta daug naudingos infrastruktūros, o urbanistine prasme miestai buvo vystomi daug kokybiškiau ir vientisiau negu šiandien – užtenka palyginti Vilniaus Lazdynus ir Perkūnkiemį. Tačiau pokaryje sugriauta daug. Piotro Sergijevičiaus „Laukų valymas buldozeriu“ vaizduoja šį pasikeitimų metą, kurio skaudi žymė liko ne viename literatūros kūrinyje.

Kas čia? Turėjau užduotį parašyti esė apie paveikslą. „Laukų valymas buldozeriu“ įdomiai susisiejo su keliais literatūros kūriniais, apie kuriuos užsiminiau lietuvių egzamino rašinio stiliumi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s