Vienas galimų sprendimų vystant naujus miestus (ar jų dalis) yra panaikinti automobilius, įdiegti savotišką automatinių elektromobilių sistemą, arba PRT (angl. personal rapid transit).
Dalis suplanuotos PRT sistemos jau veikia Masdare, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Keturviečiai automatiniai elektromobiliai kursuos po visu miestu – po pėsčiųjų gatvėmis ir pastatais, savotiškame „miesto rūsyje“. Keleiviams reikės ateiti į artimiausią stotį (ne toliau kaip 250 m), pasirinkti kelionės tikslą, įsėsti į automobiliuką ir palaukti, kol atvyks į reikiamą vietą. Transporto priemonės ekologiškos, modernios, važiuoja vidutiniškai 25 km/h greičiu, bet gali įsibėgėti ir iki 40 km/h. Orientuojasi aplinkoje pagal kelyje įtaisytus magnetus. Keliauti saugu, greita ir patogu. Kroviniai taip pat bus transportuojami panašiais elektromobiliais. Virš PRT aukšto bus įrengtos alėjos.
Galbūt pagalvojote, kad galima ir paprastus automobilius iškelti į požemį. Deja, tai labai neveiksminga. Reikia įrengti labai brangią ventiliacijos sistemą, įtaisyti atitvarus, tinkamai įrengti posūkius, sužymėti ir paženklinti kelią atšvaitais, kelio ženklais… Sąrašas dar nesibaigia. Be to, vis tiek išlieka automobilių minusai – nesaugumas, laiko gaišimas, stovėjimo aikštelių poreikis, neefektyvus stovėjimas. Automatiškai save vairuojantiems elektromobiliams nereikalingi nei kelio ženklai ir atšvaitai, nei milžiniškos stovėjimo aikštelės prie kiekvieno pastato. Žmogiškasis faktorius pašalintas.
PRT sistema gali pervežti mažiau keleivių nei paprastas viešasis transportas, todėl nekombinuojant šių dviejų susisiekimo tipų, išeitų šnipštas. Didesniems atstumams įveikti vis tiek prireiktų požeminio arba antžeminio troleibuso/tramvajaus/metro, nes PRT elektromobilio greitis iki 40 km/h, o tramvajaus/metro – žymiai didesnis. Tramvajų/metro stotys sutaptų su PRT stotimis, todėl atsirastų persėdimo galimybė.
2011 m., su pakeitimais
Papildymas (2016-2020 m.)
Akivaizdu, kad PRT yra labiau utopija, nei galima ateitis. Niekas esamų miestų taip radikaliai neperstatys. Atsakymas į transporto problemas slypi ne naujose blizgančiose transporto rūšyse (vienbėgiai, kabantys traukiniai, automatiniai automobiliai, hyperloop ar kitas išmislas), o politikoje ir eismo planavime (ribojami automobiliai, mažinamos aikštelės, vystomas viešasis transportas, dviračių takai). Todėl miestų transportą reikia tvarkyti pagal sėkmingiausius Vakarų Europos pavyzdžius, pavyzdžiui, Vieną.
2011 metais, kai šiame tinklaraštyje pirmą kartą rašiau apie Masdarą ir PRT automobiliukus, dar nežinojau, kuo skiriasi Lietuvos ir Vakarų Europos viešasis transportas. Pasirodo, skiriasi jis kardinaliai: stotelių įrengimu, kursavimo reguliarumu, kursavimo dažniu, maršrutų tinklu, persėdimų suderinimu ir daugybe kitų aspektų. Taigi, žiūrint į varganą Lietuvos transportą negalima siūlyti kažkokių nepatikrintų naujovių, o reikia remtis Austrijos, Šveicarijos ir Vokietijos patirtimi. Aprašiau atrastus dalykus šiuos straipsniuose (sąrašas ne galutinis):
Kaip sukurti tobulą autobusų tvarkaraštį Lietuvos miestams?
Kaip persodinti lietuvį į traukinį? 1 dalis
Keleiviniai lūzeriai ir krovininiai čempionai. Trumpa apžvalga
Kaip turi atrodyti stotelė?
Apie ką traukinių keleiviai net nesvajoja
Kaip turi atrodyti transporto mazgas? Augsburgo pavyzdys
Viešojo transporto bėdos: kaip spręsti?
Didmiesčio problema Nr.1 – kamščiai
100 minčių 