Pasaulyje atsiranda vis daugiau greitųjų autobusų. Ne, tai nėra tiesiog greiti autobusai. Tai naujoviška transporto sistema, savo pajėgumais ir efektyvumu galinti prilygti tramvajui ar net metro. Kaip atsirado greitieji autobusai (Bus Rapid Transit)?
Jų tėvynė – Kuritiba, miestas pietų Brazilijoje (apie 1,8 mln. gyventojų). Jame atsirado pirmoji BRT (bus rapid transit – greitųjų autobusų) sistema. Kviečiu paskaityti šio miesto sėkmės istoriją.
Greitųjų autobusų ištakos
Aštuntojo dešimtmečio duomenimis, per 15 metų gyventojų padaugėjo 10 kartų. Tuomet augančiame mieste atsirado vystymosi problemų. Pagrindinė gatvė buvo užtvindyta automobilių ir pėsčiųjų. Architektas Jaime Lerner, vėliau tapęs meru, nesutiko su idėja griauti pastatus, kad būtų galima praplatinti gatvę. Jis pasiūlė įgyvendinti nepopuliarią idėją – uždrausti ten automobilių eismą. Vėliau alėjomis tapo ir kitos centrinės gatvės.
Tačiau tai neišsprendė spūsčių problemų. Reikėjo efektyvios viešojo transporto sistemos, kurią būtų galima sukurti už mažą kainą. Lerneris sugalvojo perdaryti pagrindines gatves, einančias tolyn nuo centro. Tų gatvių viduryje buvo fiziškai atskirtos tik autobusų eismui skirtos juostos. Penkios tokios arterijos, išsišakojančios nuo centro, sudaro žvaigždės formą.
Reikėjo, kad būtų pervežta daug keleivių. Jaime pasiūlė sutrejintus (trijų sekcijų – su ne viena, o dviem „armonikomis“) autobusus. Iš pradžių jie buvo lėtesni, nes bilietus reikėjo įsigyti viduje. Lerneris sugalvojo stiklinio cilindro formos stotelių paviljonus, kuriuose iš anksto būtų galima įsigyti bilietus.
Ši efektyvi sistema (Rede Integrada de Transporte) lėmė kelionių automobiliu skaičiaus sumažėjimą, mažesnį kuro poreikį ir oro taršą. Kasdien 12500 autobusų perveža 1,3 mln. keleivių – 50 kartų daugiau nei prieš 20 metų. Taigi viešuoju transportu naudojasi 85 % gyventojų. Miesto vystymasis centre apribotas ir skatinamas palei greitųjų autobusų linijas. Todėl piko metu keleiviai važiuoja ne tik į/iš centro, o abiejomis kryptimis. Dabar palei tas pagrindines miesto arterijas išaugę dangoraižių rajonai.
Parkai ir natūralios „žoliapjovės“
Savo miestu patenkinti net virš 90 % kuritibiečių. Savaime suprantama, kad tai ne tik greitųjų autobusų nuopelnas, o ilgalaikės ir apgalvotos politikos rezultatas. Pavyzdžiui, vienam gyventojui tenka 50 kv. metrų parkų (1970-taisiais – mažiau nei 1). 2007-aisiais žurnalas „Grist“ pripažino Kuritibą trečiu žaliausiu miestu pasaulyje. Negana to, parkai tarpusavyje sujungti ir sudaro bendrą sistemą.
Upės, tekančios per parkus, sezoniškai ištvinsta. Aštuntajame dešimtmetyje buvo siūlomas paprasčiausias sprendimas – įrengti betonines krantines. Deja, tai brangiai kainuoja. Buvo leista upei laisvai tvinti ir užlieti pievas. Taip išsaugotas natūralumas.
Žolei pjauti didžiuliuose parkuose reikėjo išlaikyti brangias žoliapjoves. Dėl pinigų stygiaus nuspręsta naudoti ekologišką priemonę – avis…
Deja, išlieka lūšnynų problema, kuri yra opi visuose Brazilijos miestuose. Kuritiboje lūšnynų gyventojams liepta apsitvarkyti. Už surinktas šiukšles jie gauna maisto. Kai kurie lūšnynai griaunami, o gyventojai apgyvendinami naujuose rajonuose su vandentiekiu, elektra ir kitais civilizacijos privalumais.
Stotelių paviljonai
Siūlau paskaityti
Papildyta 2016-03-25: Be abejo, išmoningai nuo automobilių atskirtomis juostomis gali važinėti ne vien autobusai. Paskaitykite apie greitųjų troleibusų sistemą Ekvadoro sostinėje Kite.
Papildyta 2017-08-05: Net jeigu ir per daug nesidomite viešuoju transportu, siūlau paskaityti straipsnį Pakeliui į automobilinę vergovę.
100 minčių 